fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Nepatogus kinas

„Rič Hilas“. Mes nesame šiukšlės, mes – geri žmonės

Kadras iš filmo „Rič Hilas“, Šaltinis - richhillfilm.com
Kadras iš filmo „Rič Hilas“
Šaltinis – richhillfilm.com

Filmo „Rič Hilas“ (Rich Hill, 2014) centre atsiduria trys paaugliai, gyvenantys mažame miestelyje Misūrio valstijoje. Kiekvienas iš jų turi savo naivią svajonę. Nesvarbu, trokšta persikelti gyventi į Kiniją ir ten mokyti vaikus meno. Ar tiesiog desperatiškai numoja ranka: „Duokite vieną kartą vaikams dalykų, kurių jiems reikia“, ir pateikia ne mažiau naivų pasiūlymą – bent vienai dienai atidaryti parduotuvę, į kurią atvežti vaikai už vieną dolerį galėtų įsigyti visko, ko jų širdis geidžia.

Daugelis pradedančių režisierių savo pirmosioms juostoms pasirenka gimtųjų miestelių vietas. Šis kartas ne išimtis. Daug laiko vaikystėje Rič Hile praleidusiems Tracy Droz Tragos ir Andrew Drozui Palermo pavyko užfiksuoti tą trijų paauglių gyvenimo laikotarpį, kai jie dar sugeba šypsotis, nepaisydami visko. Didžiajai daliai nepriklausomo Amerikos kino būdinga operatoriaus darbo stilistika leidžia savaip grožėtis apleistais kvartalais, sudžiūvusiais ant medžių lapais, kažkieno paliktais nereikalingais daiktais, šiukšlių konteineriais bei purvinomis balomis, kuriose atsispindi saulėlydžiai. Visa tai kažkurio momentu netgi verčia pamiršti, kad žiūri dokumentinę juostą.

Kadras iš filmo „Rič Hilas“, Šaltinis - richhillfilm.com
Kadras iš filmo „Rič Hilas“
Šaltinis – richhillfilm.com

Dažnai palikti patys sau ar likimo valiai, galbūt net nesąmoningai, vaikai bando ieškoti būdų, kurie leistų bent trumpam pasijusti laimingiems. Labiausiai tai matoma epizode, kai jie šaudo vieno iš jų nupirktus fejerverkus. Tiesiog šiaip sau. Be jokios progos. Šioje mažytėje jų pačių surengtoje šventėje visi atrodo nuoširdžiai laimingi. Žvilgsniai atskleidžia, jog jų niekas neslegia ir jie gali būti tiesiog vaikais. Nors neretas jų dar ir rūpinasi savo tėvais, kurie leidžia dienas žiūrėdami televiziją ar miegodami, kurie sugrįžę iš darbų neberanda jėgų maloniam bendravimui su savo atžalomis. Tiek vienu, tiek kitu atveju, vaikai jaučiasi nereikalingi, tačiau stengiasi nesureikšminti tokių dalykų: „Jie tiesiog tėvai, aš tiesiog vaikas“, bei linksta apsimesti, jog viskas yra gerai.

Yra dalykų apie kuriuos paaugliai nelinkę atvyrauti, nes yra pasiryžę juos pamiršti. Matosi, kad Tracy Droz Tragos ir Andrew Drozas Palermo šį jų sprendimą gerbia. Harley pasakoja savo istoriją, o jo veidas išpaišytas – tai lyg savotiška kaukė, kurią užsidėjus, jam lengviau kalbėti. Bet tai dar ne viskas, kadangi filmuojama naktį, o įžiūrėti galima nebent jo kūno kontūrus, galima sakyti, jog žiūrovas apskritai girdi tik paauglio balsą. Akivaizdžiai matosi, kad režisieriai neturėjo tikslo žūtbūt išpešti iš šios istorijos kiek įmanoma daugiau, todėl norisi nuoširdžiai pagirti jų pastangas gerbti filmuojamų vaikų asmeninę erdvę. Vis dėlto vėliau Harley išdrįsta kalbėti apie tai, kad jį išprievartavo patėvis. Ši scena filmuojama taip, kad žiūrovai daugiausiai mato Harley pakaušį. Iš pirmo žvilgsnio jis kalba pakankamai ramiai, kaustančią įtampą išduoda tik nervingai rūkoma cigaretė bei tai, kad jis kalba itin trumpais sakiniais, dažniausiai tik pritardamas močiutės pasakojimui.

Kadras iš filmo „Rič Hilas“, Šaltinis - richhillfilm.com
Kadras iš filmo „Rič Hilas“
Šaltinis – richhillfilm.com

Nepaisant to, kad filmo kūrėjams labiau rūpi paauglių likimai, jiems pavyksta užčiuopti ir tėvų problemas. Juk kadaise jie patys buvo tokie patys vaikai, o augantys paaugliai greitai gali atsidurti jų vietoje. Appachey motina nebeturi jokių svajonių, vilčių ar siekių. Ji sutinka, jog ne visi jos priimti sprendimai buvo teisingi. Savaip prisiima atsakomybę bei stengiasi save įtikinti, jog dėl nieko nesigaili, tačiau ne visada rūpinasi savo vaikais taip, kaip turėtų. Pavyzdžiui, nesibodi pareikšti nuomonės, kad daugybe ligų sergantis vaikas pats gali nuspręsti, ar reikia gerti vaistus. Sunku pasakyti, ar dažnai kartojami žodžiai, jog ji padarė viską, ką galėjo, yra nuoširdūs. Iš dalies tai tėra bandymas save pateisinti. Kita vertus, gali būti, jog čia tikrai slypi bejėgiškumas ir tikrosios situacijos pripažinimas. Akimirka, kai atsikratai iliuzijų, bei supranti, jog naivioms vaikiškoms svajonėms išsipildyti jau nebelemta. Tuo tarpu kito berniuko tėvas įrodo, jog augant utopinės svajos gali niekur nedingti. Jis įsitikinęs, kad visas problemas gali išspręsti kalnas deimantų iš Aliaskos arba Australijos. Suprantama, kad jų abiejų požiūris į gyvenimą nėra tinkamas, tačiau aiškiai pasakyti, kur tokioje situacijoje semtis jėgų, irgi nėra lengva, todėl juostos herojus pirmiausia norisi ne teisti, o užjausti.

„Rič Hilo“ gyventojų pasaulis be galo liūdnas, todėl žiūrint filmą neišvengiamai užplūsta melancholiška nuotaika. Daugelis šeimų nuolat susiduria su alkoholizmu, bedarbyste, kalėjimu, narkomanija, psichiniais sutrikimais, fiziniu, seksualiniu smurtu bei ankstyvaus nėštumo problemomis. Patekę į šį užburtą ratą, jie tiesiog pavargsta kiekvienais metais kurti planus padaryti kažką, jog jų gyvenimas pasikeistų. Vilties suteikia būtent šių trijų berniukų portretai. Nepaisant visko, jie bando juokauti, sugeba ironizuoti, juokais bando kontroliuoti šios dokumentinės juostos filmavimo procesą ir nuoširdžiai tiki, kad, vieno iš jų žodžiais tariant, Dievas, matyt, užimtas kažkuo kitu, tačiau pagaliau ateis ir į jų gyvenimą.

Filmą turėsite galimybę pamatyti festivalio metu:
2014 10 24 18:00 Vilnius Pasaka (Didžioji salė)
2014 10 26 20:15 Vilnius Skalvija
2014 11 06 17:45 Kaunas M. Žilinsko dailės galerija

Filmo anonsas:

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.