„Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“: Kolumbijos kino realizmas apie lemtį gimti priemiestyje

Yra sakoma, kad žmogaus tapatybę nulemia vieta ir aplinka, kurioje jis gimė. Jeigu gimei varganoje provincijoje ir visą vaikystę bei paauglystę aplinkui save matei girtuokliaujančius, smurtaujančius, nusikalstama veikla besiverčiančius žmones, mažai tikėtina, kad svajosi tapti mokslininku. Greičiausiai neturėsi noro ir galimybių siekti aukštojo mokslo, nes trokši kuo greičiau tapti savarankišku ir pradėsi dirbti. Tik ar lengvas bus tavo kelias, ar sugebėsi atsispirti tam gyvenimo būdui, kurio pavyzdį matei dar vaikystėje?

Filme pankroko muzika jaunuoliams padeda ištverti sudėtingą realybę. Aktoriaus Ramiro Meneso asmeninė fotografija; Šaltinis – rollingstone.com

Filme pankroko muzika jaunuoliams padeda ištverti sudėtingą realybę.
Aktoriaus Ramiro Meneso asmeninė fotografija; Šaltinis – rollingstone.com

Festivalyje „In Latino“ 2014 pristatomas filmas „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ (Rodrigo D. No Futuro, 1990) kaip tik ir nagrinėja šią individo ir jo aplinkos ryšio temą. Dramatiška Kolumbijos režisieriaus Víctoro Gaviria’os juosta pasakoja apie trumpą jaunojo Rodrigo gyvenimą. Prieš dvidešimt ketverius metus sukurtas filmas iki šiol išlieka aktualus kaip niūrios Kolumbijos realybės portretas, o taip pat ir kaip pavyzdys, kad atitrūkti nuo gimtosios aplinkos ir susikurti kitokį gyvenimą yra itin sunku. Realybės dokumentikai artimame filme matome Medeljino miesto paauglių kasdienybę, kurioje susipina smurtas, narkotikų prekyba ir vagystės. Daug ką pasako ir šio regiono gyvenimo trukmės statistika – filme „Rodrigo D. No Futuro“ nusifilmavo devyni neprofesionalūs aktoriai ir nepraėjus nei dvejiems metams, kaip teigia šaltiniai, net šeši iš jų jau buvo mirę arba žuvę miglotomis aplinkybėmis.

Kadras iš filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ Festivalio „In Latino“ archyvas

Kadras iš filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“
Festivalio „In Latino“ archyvas

Vienas iš nedaugelio iki šiandien išgyvenusių filmo aktorių yra jaunąjį Rodrigo Alonso suvaidinęs Ramiro Menesesas, kuriam šiemet suėjo penkiasdešimt treji metai. Šis kolumbietis iš Medeljino miesto po filmo pradėjo sėkmingą kino, teatro ir televizijos aktoriaus bei režisieriaus karjerą. Filme jo herojus yra pankroko muzikos grupės narys ir nuolat klausosi rėksmingų, chaosą skleidžiančių „Sex Pistols“ dainų. Įdomu tai, kad realybėje Ramiro Menesesas iš tiesų buvo pankroko grupės „Muntanex“ muzikantas ir būtent jo kolektyvą galima pamatyti grojant filme. Kino juostos garso takelis „Rodrigo D. No Futuro“ net ir praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo jo sukūrimo yra gerai žinomas Kolumbijoje. „Ši filmui sukurta muzika yra reikšminga kaip istorinis prisiminimas apie 90-ųjų kartą Medeljine ir visoje Lotynų Amerikoje. Tiesą pasakius, manau, kad tai vienintelis to laikotarpio Kolumbijos pankroko muzikos albumas. Ir žinote, kas mane dabar stebina? Ogi tai, kad dabartiniai keturiolikmečiai žino šias dainas ir mėgsta, tačiau aš pats atlikdamas jas po šitiek metų jaučiuosi kaip koks dinozauras“, – teigia pagrindinis filmo aktorius Ramiro Menesesas.

Ramiro Menesas 1990 metų filme suvaidino pagrindinį herojų Rodrigo Kadras iš filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“; Šaltinis – trash-can-dance.blogspot.com

Ramiro Menesas 1990 metų filme suvaidino pagrindinį herojų Rodrigo
Kadras iš filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“; Šaltinis – trash-can-dance.blogspot.com

Reklama

Kolumbijos režisierius, scenaristas ir poetas Víctoras Manuelis Gaviria kino pasaulyje yra geriausiai žinomas dėl savo filmų trilogijos „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ (Rodrigo D. No futuro, 1990), „Rožių pardavėja“ (La vendedora de rosas, 1987) ir „Sudėtys ir atimtys“ (Sumas y restas, 2004). Šiuose filmuose jis dirba su neprofesionaliais aktoriais, Medeljino miesto priemiesčių gyventojais, visuomenės atsiskyrėliais – tai gatvės vaikai, paaugliai, nusikalstamų grupių nariai. Pavyzdžiui, filme „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“, kuriam teko garbė būti įtrauktam į 1990 metų Kanų kino festivalio konkursinę programą, jis fiksuoja betikslę Medeljino  priemiesčių jaunimo kasdienybę.

„Pradėjęs kurti filmus apie Kolumbijos realybę aš supratau, kad tikros istorijos ateina ne iš knygų, o iš žmonių. Štai kodėl aš intuityviai nusprendžiau kurti filmus su neprofesionaliais aktoriais. Žmonės gali papasakoti neįtikėtinas istorijas ir prisiminimus. „Rodrigo D“ scenarijus buvo parašytas remiantis dialogais su realiai panašias istorijas išgyvenusiais jaunuoliais“, – teigia filmo režisierius.

Víctoras Manuelis Gaviria kritikuoja Kolumbijos nūdieną klaidingai nušviečiančias masinės informacijos priemones, kuriose pateikiamas pagražintas vidutinės klasės gyvenimo portretas, nesigilinant į priemiesčių gyventojų problemas. Jis teigia, kad žiniasklaida tendencingai iškraipo realybę ir propaguoja abejingumą, rasizmą ir klasinį susiskirstymą. Režisieriaus įsitikinimu, Kolumbijoje vyrauja aiški politinė tendencija parodyti, kad į žiniasklaidos akiratį nepatenkanti šalies realybė skendi visiškame chaose. Tačiau kurdamas filmus ir bendraudamas su priemiesčių gyventojais V. M. Gaviria randa visai kitokią tiesą – tuos žmones vienijantį grožį, bendrystę ir lojalumą. Šis Kolumbijos kino kūrėjas žavisi Italijos Neorealistiniu kinu, nes Roberto Rosselini, Victorio de Sica ir Cesare Zavattini, atmesdami komercinį kino tikslą galėjo atrasti dramas realiame gyvenime, kuriame gausu spektaklių, įdomiausių situacijų ir nereikia nieko dirbtinai išgalvoti.

Kadras iš filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ Šaltinis – elateneista.blogspot.com

Kadras iš filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“
Šaltinis – elateneista.blogspot.com

„Manau, kad kino režisieriaus misija yra nušviesti realybę, apie kurią nekalba žiniasklaida. Neįmanoma ištraukti tikroviškos istorijos iš užančio, netyrinėjant realybės. Gyvos istorijos yra tokios nuostabios! Aš noriu, kad filmai sukurtų tokį tikroviškumo jausmą, kad žiūrovas pasakytų: „Tai buvo didi tiesos paieška, dėmesys detalėms ir žodžiams už filmo ribų“, – savo kino filosofija dalinasi filmo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ režisierius Víctoras Manuelis Gaviria.

Italijos kino Neorealistai galėjo statyti filmus apie tai, kas vyksta čia ir dabar, jie tiesiog įsiverždavo į istoriją ir ją fiksavo. Lygiai taip pat į istoriją įsikiša Oliveris Stone’as ir kiti Amerikos režisieriai. Pavyzdžiui, dabar galima sukurti realistišką filmą apie Irako situaciją. Galima sukurti nacionalinę arba tarptautinę diskusiją apie tai, kas iš tiesų vyksta šiandien, ir tai, kas gali įvykti rytoj. Kolumbijoje ilgą laiką tokio kino nebuvo įmanoma kurti dėl cenzūros, todėl 1990 metais kino ekranuose pasirodžiusi V. M. Gaviria’os realistinė drama „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ buvo vienas pirmųjų ir labiausiai vykusių bandymų kalbėti apie neparadinę Kolumbijos gyvenimo pusę.

Filmą „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ festivalyje „In Latino“ 2014 galima pamatyti spalio 16 d., 18 val., ŠMC kino salėje.

Filmo anonsas:

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*