Kino centro „Skalvija“ archyvas
Užauginti, suteikti sparnus, tuo pačiu įprasminant save kitame – tokia yra tikroji mokytojo misija, kuri, atrodytų, šiomis dienomis gerokai primiršta. Apie šią „sidabrinę giją“, jungiančią mokinį ir mokytoją, kalbamės su dokumentinio filmo „MAAT“ režisieriumi Romu Lileikiu.
Filmo centre – mokinio ir mokytojo ryšys. Kodėl kaip tik dabar nusprendėte imtis šios temos?
Kažkada pagalvojau, kas mane gyvenime šildo. Ir suvokiau, kad čia labai svarbus žodis „mokytojas“. Labai lengva tai subanalinti, supaprastinti, kalbėti apie tai kaip apie pedagogiką, didaktiką, tačiau ši idėja nieko bendro su tuo neturi. Šios temos rimtai ėmiausi prieš gerus 4-5 metus, kuomet Užupyje norėjau pastatyti paminklą nežinomam mokytojui. Ši idėja mane lydi iki dabar. Taigi filmo tema nėra atsitiktinė. Mokytojas pirmiausia yra tas, kuris kitą išlaisvina, o laisvė yra vienas svarbiausių dalykų.
Žmogus yra būtybė, bręstanti ilgiausiai. Kumeliukas išmoksta lakstyti vos gimęs, paukščiai skraidyti irgi išmoksta gana greitai. Žmogui išmokti vaikščioti prireikia vienerių metų, kalbėti – dar ilgiau, o kol jis tampa savarankiškas, praeina tikrai daug laiko. Ir čia jau svarbus mokytojo dalyvavimas – laisvės, savarankiškumo suteikimas kitam. Mokytojo vaidmuo tikrai turi savyje šviesos, sakralumo. Ne veltui ir šventraščiuose taip dažnai minimas Mokytojas. Tai – vienas iš kertinių akmenų, ant kurių laikosi žmogaus egzistencija. Nė vienas tikras mokytojas neliūdės dėl to, kad mokinys jį praaugo, atvirkščiai – džiaugsis galėjęs suteikti mokiniui savarankiškumo. Peržengti savo ego – niekur kitur šis slenkstis nėra toks akivaizdus, kaip mokytojo ir mokinio ryšyje.
Tikriausiai šios mintys susiformavo ne vaikystėje, o vėliau, jau subrendus.
Taip, ši tema man tapo svarbi jau gerokai subrendus, po ilgų apmąstymų. Mintyse susiformavo tema, ji pasirodė aktuali. Galiausiai palietė ir jausmų erdvę – tuomet tapo jau sava ir pamažu įgavo kūrinio pavidalą.
Filme labai svarbi laisvės tema, tačiau akivaizdu, kad ši laisvė turi savo kainą.
Laisvės turi būti vertas, turi ją pasiekti. O pasieki ją tik išsivadavęs, peržengęs ribas, nusikratęs to, kas tave slegia. Čia egzistuoja tam tikras slenkstis, kurį būtina peržengti. Pavyzdžiui, senovės egiptiečių pasaulėvaizdyje vienas iš didžiausių egzaminų buvo išbandymas „Maat“ salėje, kur ant vienos svarstyklių lėkštelės buvo dedama atėjusiojo širdis, ant kitos – plunksna. Kad galėtum tęsti savo kelionę, širdis turėjo nenusverti plunksnos. Man tai ir yra išlaisvėjimas, savo ego peržengimas, kad galėtum žengti toliau ir pasitikti gyvenimo pilnatvę. Nelengvas, bet tikrai įvykdomas uždavinys. Mokinys taip pat turi išmokti būti savarankiškas ir visiškai atsakingas už savo gyvenimą ir pasirinkimus.
Pakalbėkim apie kūrybinį procesą. Kiek užbaigtas filmas skyrėsi nuo pradinės idėjos?
Turiu tam tikrą nuojautą. Įdomu tai, kad pabaigus filmą ši nuojauta buvo visiškai įgyvendinta. Kuriant dokumentinį kiną labai svarbu išbūti, išlaukti momento, kai kažkas įvyksta. Ar tam reikia ruoštis? Taip, žinoma. Reikia planuoti, apgalvoti, kaip atpažinti tuos svarbius momentus. Paskui svarbus buvimas filmavimo aikštelėje, visa tai, kas tave supa – dalyvavimas savotiškame įtampos lauke. Tiek darbas aikštelėje, tiek vėliau montažinėje, yra alchemija. Juk filmuojant, pavyzdžiui, nelakstysi prie operatoriaus ir nesakysi jam, kaip ir ką daryti. Turi egzistuoti ryšys, kuris atsiranda dar gerokai prieš pradedant filmuoti, daug kalbantis su operatoriumi, dažnai apie visai kitus, atrodytų, niekuo su filmu nesusijusius dalykus. Mes su operatoriumi klausom daug muzikos. Tokios, kuri vienaip ar kitaip susijusi su filmo tema. Vėliau, kai jau atsiduri filmavimo aikštelėje, iš to gimsta tam tikras spontaniškumas. Apskritai spontaniškumas gyvenime yra nepaprastai svarbus, tai dieviškas dalykas. Bet kad jis rastųsi kuriant filmą, reikia įdėti darbo. Su savo kūrybine grupe dirbu jau seniai. Su operatoriumi Viktoru Radzevičiumi – nuo 1989-ųjų, su kompozitoriumi Kipru Mašanausku susipažinau šiek tiek vėliau, bet su juo kuriame ir kitus – muzikinius – projektus.
Muzika, arba, kalbant plačiau, – garsas – čia taip pat nepaprastai svarbus.
Visuomet norėjau, kad mane suptų muzikalūs žmonės. Jie visai kitaip klauso, kitaip kalba. Čia turėjome įveikti nelengvą iššūkį – suderinti natūraliai filme skambančią ir montuojant pridėtą muziką. Arba kitas svarbus uždavinys – kaip pasiekti, kad muzika vaizdo ne tik neužgožtų, bet ir neiliustruotų? Kad garsas suteiktų dar vieną matmenį, bet paliktų žiūrovui erdvės. Garsas gali padėti kurti intrigą, netikėtumą – galbūt žiūrovas tuo metu tikisi intensyvumo, o tu sąmoningai jo atsisakai ir palieki tik stebėjimą. Bet čia jau priklauso nuo kiekvieno kūrėjo ir nuo konkretaus atvejo. Esu įsitikinęs, kad kūrinio turinys ir forma turi atitikti vienas kitą, tai nedaloma visuma.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Albina Griniūtė
Kino centro „Skalvija“ informacija