Rosa von Praunheim, menininkas aktyvistas šokiravęs ir pakeitęs Vokietiją

Rosa von Praunheim

Rosa von Praunheim

Rosa von Praunheim yra vienas iš garsių Vokietijos dokumentinio kino kūrėjų, apie kurį Lietuvoje beveik nežinoma. Kaip ir nemažai jo kartos menininkų, vadinamojo Naujojo vokiečių kino atstovų, savo filmais jis siekė supurtyti pokario Vokietijos visuomenę, kelti politinius ir socialinius klausimus, keisti tikrovę ne mažiau nei ją fiksuoti.

Per savo tebesitęsiančią karjerą Rosa von Praunheim sukūrė per 70 filmų, iš kurių penki pristatomi Vilniaus LGBT* festivalio „Kreivės“ retrospektyvoje „Rosa von Praunheim. Aktyvizmai“.

Ši retrospektyva, pristatoma Vilniuje birželio 16-22 d. Prancūzų institute, yra toli gražu ne išsami, tačiau plati trijų dešimtmečių Rosos von Praunheim kūrybos apžvalga, kurioje jis dokumentuoja ir pats aktyviai dalyvauja LGBT* judėjime.

1970-aisiais pasirodęs filmas „Ne homoseksualas iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ (Nicht der Homosexuelle ist pervers, sondern die Situation, in der er lebt) Vokietijoje padarė panašų poveikį, kokį JAV sukėlė 1969-ųjų Stonewallo riaušės, davusios pradžią LGBT* teisių judėjimui. „Ne homoseksualas iškrypęs…“ yra istorija apie jauną vaikiną septintojo dešimtmečio Berlyne, tačiau kartu ir sociologinis traktatas ir kritiškas žvilgsnis į to meto izoliuotą ir save izoliuojančią homoseksualų bendruomenę.

ne homoseksualas iskrypes, o visomene, kurioje jis gyvena

Kadras iš filmo „Ne homoseksualas iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena

Reklama

„Mylinčiųjų armija arba iškrypėlių perversmas“ (Armee der Liebenden oder Aufstand der Perversen, 1979) yra Rosos von Praunheim kino dienoraštis iš kelionių į San Franciską, dokumentuojantis LGBT* aktyvizmo suklestėjimą JAV po Stonewallo riaušių. Tai tam tikras aukso amžius iki prasidedant AIDS epidemijai, tačiau filmas ne tik švenčia, bet ir kritikuoja LGBT* judėjimą, kuris po vienybės metų subyra į gausybę skirtingų ir neretai konfliktuojančių tarpusavyje grupių.

„Tyla = Mirtis“ (Schweigen = Tod, 1989) yra viena iš Rosos von Praunheim trilogijos apie AIDS epidemiją dalių. Šiame filme jis fiksuoja, kaip Niujorko menininkų bendruomenė reagavo ir bandė atkreipti abejingos visuomenės dėmesį į krizę, smogusią gėjų bendruomenei.

„Transeksualų grėsmė“ (Transexual Menace, 1996) nurkeipia žvilgsnį į iki tol gana nematomą LGBT* bendruomenės dalį, translyčius žmones ir jų judėjimą už lygias teises. Pagaliau filme „Fui, Rosa!“ (Pfui, Rosa!, 2002) Rosa von Praunheim nukreipia kamerą į save, pateikdamas asmenišką ir šiek tiek ironišką autoportretą.

Apie šį vieną iškiliausių vokiečių kino kūrėjų kalbėjomės su Goethe Instituto Vilniuje vadovu Detlefu Gericke.

– Kokia Rosos von Praunheim vieta Vokietijos kino kanone?

– Vertinu jo filmus, jie yra aštuntojo dešimtmečio kino istorijos dalis. Viena vertus, jis kūrė avangardinius ir eksperimentinius filmus, tačiau kita vertus, jo filmai sujudino visuomenę. Tai aktyvistinis menas.

Vienas iš filmų, kuris bus rodomas retrospektyvoje, „Ne homoseksualas iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“, pakeitė Vokietiją. Gėjai ir lesbietės išėjo iš savo privačių slaptų ratų ir sukūrė grupes, kurios ėmė viešai reikalauti teisės į savo gyvenimo būdą ir seksualumą. Ir tai buvo ne viena ir ne dešimt grupių – jų susikūrė šimtai.

– Kaip į filmą reagavo kita Vokietijos visuomenės dalis, ne homoseksualai?

– Visuomenės nuomonė jau buvo bepradedanti keistis. Ji jau ėmė priimti homoseksualus ir Vokietijoje egzistavo tolerancijos salos. Ypač paplūdimiuose prie Šiaurės ir Baltijos jūros. Visi žinojo, kad ten laksto žmonės be drabužių, o tam tikruose paplūdimiuose lankydavosi gėjai ir lesbietės. Nieko pernelyg įspūdingo – buvo akivaizdu, kad jie ten susitikdavo. Taigi sakyčiau, kad tuo metu prasidėjo ši subkultūra, kuri ilgainiui buvo priimta kaip bendros kultūros dalis.

– Koks Rosos von Praunheim ryšys su Naujuoju vokiečių kinu?

– Jis buvo to dalis. Jis priklauso tai pačiai kartai kaip ir, pavyzdžiui, Harunas Farocki, taip pat kūręs dokumentinius filmus. Jis priklausė tai kartai, kuri septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo revoliuciją ir sukilo prieš tai, kaip tuo metu buvo mokoma kino ir kaip buvo pasakojamos istorijos.

Tuo metu kinas turėjo būti nepolitinis, tik istorijos. O jų filmai buvo atvirai politiški. Žinoma, jie kartu keitė ir formą. Rosa von Praunheim taip pat turėjo draugų tarp akademikų ir kino istorikų, kurie rašė knygas apie kiną.

Tai labai stipri karta. Galbūt taip istorijoje ir būna – užauga stipri karta, o tada turi laukti 20 metų. Galima sakyti, kad septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje vokiečių kinas buvo toks pat stiprus kaip ir nebyliuoju laikotarpiu – o Rosa von Praunheim buvo to dalis. Jis buvo vertinamas ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje.

Fui, Rosa

Kadras iš filmo „Fui, Rosa!“

– Istorija ir istorijos apmąstymas buvo svarbi šios kartos kino kūrėjų tema.

– Manau, kad to meto vokiečių kinas vystėsi nacionalsocializmo ir fašizmo fone. Šios kartos kūrėjai gimė tarp 1940-ųjų ir 1946-ųjų, Rosa von Praunheim gimė 1942-aisiais. Prireikė 20-30 metų, kad jie užaugtų ir savo kūryboje suvirškintų tai, kas nutiko. To tikslas – atsiverti ateičiai, tačiau iš dalies ir kova su tėvų karta. Jų biografijos buvo glaudžiai susijusios su ta sistema.

– Net ir Rosos von Praunheim vardas yra nuoroda į istoriją.

– Jis iš pradžių buvo Holgeris Ratke. Jo motina, ponia Ratke mirė anksti (Rygoje) ir jis jos net nepažinojo. Jį įvaikino ponia Mischwitzky, taigi jo vardas buvo Holgeris Mischwitzky. Jis tik vėliau sužinojo apie savo biologinę motiną (jos paieškos Rygoje yra Rosos von Praunheim filmo „Dvi motinos“ tema).

Jo pasirinktas vardas, Rosa, yra nuoroda į rožinį trikampį, Rosa Winkel, kurį nacių koncentracijos stovyklose turėjo nešioti homoseksualai. Taip buvo kategorizuoti 10 000 žmonių, iš kurių pusė neišgyveno.

Nacionalsocializmas ir homoseksualumas – tai atskira istorija. Nacionalsocialistų partijoje buvo nemaža homoseksualų frakcija, visi tą žinojo. Jei pažvelgtume į nacių simbolius ir ritualus, vyriškumo kultą – esama aiškios homoerotizmo potekstės. Kai tai tapo pernelyg vieša, Hitleris ir Goeringas išžudė šios frakcijos narius ir priėmė įstatymą, pagal kurį homoseksualūs santykiai buvo baudžiami nebe 6 mėnesių, o 5 metų kalėjimo bausme. Jie taip pat norėjo suregistruoti visus homoseksualus ir dalį išsiųsti į koncentracijos stovyklas.

Taigi vardas Rosa yra nuoroda į šią istoriją. Kitas aspektas – priešdėlis „von“, reiškiantis aristokratišką kilmę. Panašiai kaip Voltaire’as kurio tikroji pavardė buvo Arouet, bet jis ją pasikeitė į de Voltaire. Kartu tai buvo išpuolis prieš sistemą, kurioje žmogus, gimęs su kilmingu vardu, turėjo daugiau galios nei kiti.

– Rosa von Praunheim sukūrė trilogiją dokumentinių filmų, kuriuose fiksavo devintojo dešimtmečio AIDS krizę. Kokia Vokietijoje buvo reakcija į šią epidemiją ir kaip ji pakeitė visuomenės požiūrį į homoseksualų bendruomenę?

– Pakeitė. Pirmiausia, buvo viešai diskutuojama, kaip spręsti šią krizę. Įdomiausia, kad kovoti su AIDS ėmėsi konservatorė politikė, ko nesitikėtum. Tai buvo visuomenės sveikatos ministrė Rita Süssmuth. Ji kreipėsi į menininkus, kad jie sukurtų trumpus socialinės reklamos filmukus, kurie buvo rodomi per televiziją populiariausiu laiku, tarp žinių ir vakaro detektyvo.

Prisimenu kelis tokius filmukus. Viename rodomas jaunas žavus vyras, merginos jį dievina. Balsas sako: Čia yra Bruno. Bruno myli Šarlotę. Ir matai, kaip jiedu guli lovoje. Bruno myli Adelę. Vėl lovoje. Bruno myli Kristiną. Bruno myli Lizelotę. Ir vis greičiau ir greičiau, kol staiga pamatai skeletą. Bruno guli lovoje su mirtimi.

– Pačios AIDS epidemijos metu Rosa von Praunheim dalyvavo televizijos laidoje, kur išviešino kelis žinomus to meto žmones.

– Tai įėjo į televizijos istoriją. Tai buvo privačiame TV kanale, pokalbių laidoje, kur dalyvavo Rosa von Praunheim ir dar penki žmonės. Ir jis pasakė, kad du labai žinomi menininkai ir TV laidų vedėjai yra gėjai.

Kažin ar jis pirma gavo jų leidimą, kas nėra gražu. Tai turi būti asmeninis sprendimas, viešai pasisakyti ar ne. Bet kokiu atveju, jie išgyveno visuomenės nuomonės teismą. Ir žinoma, kai paaiškėja, kad žinomi žmonės yra homoseksualūs, tai padaro poveikį. Štai 2009-aisiais Vokietija jau turėjo homoseksualų ministrą (užsienio reikalų ministrą Guido Westerwelle).

– Ar manote, kad vis dar įmanoma šokiruoti visuomenę filmais?

– Ne. Manau, kad homoseksualumas jau yra laikomas normaliu ir priimtinu dalyku. Nors gal aš naivus.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*