Rusijos istorinis epas „Vikingas“: kaip Vladimiras krikštą į Rusiją atnešė (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Brangiausias 2016 m. Rusijos filmas „Vikingas“. Ir vėl padvelkia propagandiniais vėjais. Šį kartą Rusijos kino industrija atiduoda duoklę Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Glaudūs ryšiai tarp Rusijos politinės ir bažnytinės valdžios žymi visą jos istoriją (žinoma, išskyrus sovietmetį), tad pats laikas buvo sukurti filmą apie 988 m. Kijevo Rusios krikštą ir jos krikštytoją kunigaikštį Vladimirą Sviataslovičių. „Vikingas“ vadinamas istoriniu epu, tačiau, nors ir rėmėsi to meto metraščiais, persikelti į X a. sudėtinga, kai filme teigiama šių laikų moralė ir vertybinės nuostatos.

Režisierius Andrejus Kravčiukas – jau patyręs įspūdingų istorinių karinių filmų fronte: meilė ir karas yra pagrindiniai motyvai jo 2008 m. filme „Admirolas“. Į savo komanda jis pasikviečia „Ekipažo“ (2016) žvaigždę aktorių Danilą Kozlovskį. Prie šio ambicingo net 1,2 mlrd. rublių kainavusio projekto prisidėjo ir „Nakties sargybos“ (2004) bei „Dienos sargybos“ (2006) prodiuseriai Konstantinas Ernstas ir Anatolijus Maksimovas. Tad turint tokią komandą didingumo „Vikingui“ netrūksta.

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Pagrindinė filmo idėja – kunigaikščio Vladimiro Dievo paieškos. Prieš tai, žinoma, vyksta susidūrimai su broliais dėl Kijevo Rusios sosto. Jaropolkas nužudo savo brolį Olegą (akt. Kirilas Pletniovas), o tada Vladimiras nugali Jaropolką (akt. Aleksandras Ustiugovas). Nors, iš tiesų, nė vienas brolis nieko nenužudo, tik tuo apkaltinami arba patys jaučiasi kalti. Ta kaltė vis persekioja Vladimirą, matyt, dėl to jam tampa toks artimas krikščioniškas Dievas, leidžiantis jam išsakyti ir išpirkti savo kaltes. Kaip ir būdinga X a., matome daug mūšių ir karo scenų, nes sosto užgrobimas vyksta praliejant kraują. Tarp karo scenų mechaniškai įterpiami senosios religijos apsireiškimai, siekiant atskleisti, kas Vladimirą nuvedė į Korsūnę ir krikšto priėmimą.

Visgi filmo scenarijus yra labai silpnas. Dažniausiai veikėjų motyvai visiškai neaiškūs ir neargumentuoti. Vienas veiksmas tarsi turi lemti kitą veiksmą, tarsi yra jo nuosekli tąsa, bent jau filmo kūrėjai to tikėjosi. Tačiau žiūrovui tai nėra taip akivaizdu. Galima įtarti, kad Polocko kunigaikštytė ir Vladimiro žmona Rogneda (akt. Aleksandra Bortič) atstovauja senąją religiją – jos ribotumą, žiaurumą ir fanatizmą.

Reklama

Kadras iš filmo „Vikingas“
„GPĮ“ archyvas

Kai kunigaikštis jos atsisako ir atsisuka į buvusią jo brolio Jaropolko žmoną krikščionę Iriną (akt. Svetlana Chodčenkova) – ramią, jautrią ir gailestingą, nuo pat pradžių turinčią jam galią savo kerais, tai tarsi atsigręžimas į naują religiją – krikščionybę. Visgi jų vaidmenys silpni ir į siužetą įterpiami labai mechaniškai. Be to, visa meilės linija dvelkia Holivudo šablonais, o emocijos tarp Vladimiro ir moterų ne tik, kad neįtikina, tačiau jų beveik ir nėra. Tad, jei „Vikinge“ ir yra bandymų įgyvendinti rimtesnes idėjas, jos visos sumetamos į vieną krūvą, todėl lieka tik mūšiai. O kadrai tarp jų banalūs, neįsimintini ir nepasiekia savo tikslo. Galbūt tuos septynerius metus, kai buvo kuriamos filmo dekoracijos, reikėjo padirbėti ir kuriant scenarijų.

Visgi labiausia stebina kunigaikščio Vladimiro vaidmuo. Jis atrodo silpnas valdovas. Jo žodžiai, kad daugiau nieko nežudys, karų epochoje skamba labai keistai. Visą laiką atrodo, kad jis pats nieko nepasiekia, aplinkiniai viską padaro už jį arba į pergales jį veda atsitiktinumas. Ir filmo pavadinimas „Vikingas“, matyt, turi žymėti, kad jis nepriimamas visuomenėje, kad jis svetimas, nes yra vergės sūnus, kas nuolatos pabrėžiama filme. Tačiau jo „vikingiškumo“ čia mažai ir tai atrodo gana dirbtina. Jo nuoskauda dėl nepritapimo taip ir neišsprendžiama, nors rodosi krikščionybės įvedimo įvaizdžiu ši problema turi jį atskleisti, kaip atnešantį savo visuomenei kažką gero ir tikslingo. Visgi euforiškos Kijevo Rusios žmonių krikšto apeigos absoliučiai neįtikina ir atrodo gana komiškai.

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Tačiau geriausiai Vladimiro charakterio ypatumus paaiškina aktoriaus Danilo Kozlovskio žodžiai: „Mes nežinome, koks buvo kunigaikštis Vladimiras. Metraščiai nepaliko realaus jo aprašymo. O scenarijus yra labai stiprus, įdomus, emocionalus. Jo centre yra herojus, aplink kurį viskas vyksta. Mes kuriame būtent jį, kuriame savo Vladimirą.“

Šis veikėjas yra ne X a., o šių laikų žmogus. Jis neša šių laikų krikščioniškas vertybes. Juk reikia parodyti, kad Rusijos bažnyčia yra gailestinga ir gera bei jos deglo nešėjas Vladimiras yra pranokęs savo laiką žmogus, atsisakęs senųjų dievų žiaurumo ir tamsumo. Kiekvienas žmogus turi jaustis jam artimas ir puoselėti tas pačias krikščioniškas vertybes. Todėl „Vikinge“ rodomas visuomenės krikštas yra džiaugsmingas ir šviesus, o ne atneštas „ugnimi ir geležimi“.

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Visi tie milijardai rublių ir daugybė metų, skirtų sukurti filmui, matosi tik kinematografijoje. Dekoracijos iš tiesų įspūdingos ir operatoriaus Igorio Griniakino, dirbusio kuriant jau minėtą „Admirolą“, darbas nepriekaištingas. Mūšių scenos yra stipriausias filmo elementas. Tačiau be jų daugiau nieko ir nėra. Kai jau nusibosta stebėti eilinį mūšį, pradedi vėl norėti karinės scenos, nes vietos, kurios reikalauja aktorių ir režisieriaus darbo, yra skystos ir nemotyvuotos.

Ir pabaigai verta pastebėti, kad prieš pat filmo premjerą Rusijoje, Maskvoje buvo atidengta 16 metrų aukščio kunigaikščio Vladimiro statula. Statulos atidengimo ceremonija įvyko lapkričio 4 d. – Liaudies vienybės dieną, žyminčią lietuvių ir lenkų išvijimą iš Kremliaus ir Romanovų dinastijos įsigalėjimą bei pakeitusią lapkričio 7 d., mininčią Spalio revoliucijos datą. Šia proga sakydamas kalbą kitas Vladimiras, Putinas, teigė, kad kunigaikštis buvo „toliaregiškas politikas, padėjęs moralinius pamatus, kurie iki šios dienos apibrėžia mūsų gyvenimą“. Štai apie tai ir yra filmas „Vikingas“.

Filmo anonsas:

Brangiausias 2016 m. Rusijos filmas „Vikingas“. Ir vėl padvelkia propagandiniais vėjais. Šį kartą Rusijos kino industrija atiduoda duoklę Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Glaudūs ryšiai tarp Rusijos politinės ir bažnytinės valdžios žymi visą jos istoriją (žinoma, išskyrus sovietmetį), tad pats laikas buvo sukurti filmą apie 988 m. Kijevo Rusios krikštą ir jos krikštytoją kunigaikštį Vladimirą Sviataslovičių. „Vikingas“ vadinamas istoriniu epu, tačiau, nors ir rėmėsi to meto metraščiais, persikelti į X a. sudėtinga, kai filme teigiama šių laikų moralė ir vertybinės nuostatos. Režisierius Andrejus Kravčiukas – jau patyręs įspūdingų istorinių karinių filmų fronte: meilė…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 4
Scenarijus - 2
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 4
Muzika - 8

5.4

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*