„Sangailės vasara“. Impresionistinis skrydis virš paaugliško pasaulio (apžvalga)

Kadras iš filmo „Sangailė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Sangailė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ta viena vasara, kuri išskiria geriausius draugus. Ta viena vasara vienus užaugina ir paleidžia, kitus vis dar laiko nerūpestingam glėbyje. Ta viena vasara, kurios sukelti pojūčiai prisimenami dar ir po daugelio metų. Apie tą vieną vasarą, tą miniatiūrinį laiko tarpą, tapybiškai pasakoja režisierė Alantė Kavaitė filme „Sangailės vasara“ (2014), kuriame pagrindinė herojė Sangailė įsimyli, stoja akistaton su baimėmis bei išskrenda tolyn iš paaugliško pasaulio.

Juostoje gausu kontrastų ir priešingybių: tiek kadrų kaitoje, tiek veikėjų charakteriuose. Sangailė (Julija Steponaitytė) – tyli, nerangi, susikausčiusi mergina, skausmą bandanti malšinti žalodama save. Jos sutikta draugė Austė (Aistė Diržiūtė) – gyvybinga, guvi, žvitri bendraamžė, dėl kurios užsispyrimo merginos pradeda bendrauti. Tik filmo viduryje topteli, jog dialogo kiekis minimalus, o tikrasis pažinimas vyksta pasitelkiant pojūčius bei skirtingus klasikinius elementus, ypač vandenį ir orą.

Julija Steponaitytė, Aistė Dižiūtė, Sangailė

Kadras iš filmo „Sangailė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kai prie vandens atsiduria Austė, ežeras tyvuliuoja kaip tyvuliavęs – jei kas jį ir sudrumsčia, tai paauglių maudynės; tuo tarpu iš Sangailės perspektyvos, vanduo simbolizuoja grimzdimą. Būtent vandenyje skęstanti Sangailė išvystą kriauklę, kurią sykį buvo pasidabinusi Austė; kurios gaudesį stengiasi išgirsti nepaisydama užgultų ausų; kuri tampa jos viltimi, pasiekus dugną. Kitaip tariant – išsigelbėjimą, siūlomą Austės, merginos, kuri išdrįs nustumti Deimą, gniaužiantį Sangailės kvėpavimą. Abi filmo veikėjos nėra blankios, tačiau emocijas ir tikruosius jausmus išreiškia subtiliai – žvilgsniu, šypsniu ar kūno poza.

Visi aktoriai su vaidmenimis susidoroja puikiai, nors didžiausią įspūdį (galbūt dėl spalvingesnio Austės vaidmens) palieka labai natūraliai atrodanti A. Diržiūtė, lengvai išprovokuodama žiūrovų šypsenas ar susirūpinimą. Merginų asmenybių skirtingumui pabrėžti, Kavaitė niveliuoja kitus aspektus. Būtent todėl tai pasakojimas apie dvi merginas, o ne skirtingų lyčių žmones.

Reklama
Sangailes vasara

Kadras iš filmo „Sangailes vasara“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Meilė išmoko Sangailę kvėpuoti oru. Jis yra ir jos aistra – mergina dievina lėktuvus ir trokšta išmokti daryti akrobatinius triukus. Deimas buvo įgavęs aukščio fobiją – tik jį nuvijus Sangailė galės siekti svajonės tapti pilote. Operatorius keliauja kartu su veikėja – kamera sklando parodydama ir žemai plytinčius baugiai ošiančius pušynus, ir svajingas dangaus erdves. Tuo tarpu veikėjus dažniau galima tyrinėti, kai juos rodo iš arti. Tai pasiteisinęs sprendimas, kai svarbu tampa stebėti kiekvieną žvilgsnį ar raukšlelę veide.

„Filmas impresionistinis“, – teigia A. Kavaitė, ir jį žiūrint abejonių nekyla. Jau minėta baimė reiškiama pasitelkiant vandenį, klampumą; džiaugsmas – ryškiaspalvis: nutrūktgalviškos fotosesijos, persirengus įmantriais rūbais, bebro iškamšos traukimas iš medžio, vartymasis mėlynių krūmynuose.

Kadras iš filmo „Sangailė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Sangailė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Bene gražiausiai atrodo meilės scenos – ne per atviros, bet intymios, pasitelkiant įvairias šviesas ir filtrus. Kiek daug įspūdingų detalių ir kadrų, tačiau nėra jų pertekliaus. Siužetas labai paprastas, bet ne jo vingiai yra „pirmasis pilotas“. Pirmenybė teikiamai vizualumui. Estetikos ir pojūčio išaukštinimui.

Juostoje kalbama apie sunkius paauglystės išgyvenimus, tačiau tai daroma šiltai ir vasariškai. Alantė Kavaitė lengvais potėpiais perduoda veikėjų jausmus, sukeldama plačią įspūdžių amplitudę, kuri padeda intuityviai suvokti Sangailės išgyvenimus. Tai nėra tik vienos merginos istorija – tai apie mūsų visų vasaras, apie dalį viduje slypinčios „sangailės“ – baimės ir liūdesio, kurie, jei tik pasiseks, bus išaugti bei perskristi. O toliau – jau pilotuojame patys.

Anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Ta viena vasara, kuri išskiria geriausius draugus. Ta viena vasara vienus užaugina ir paleidžia, kitus vis dar laiko nerūpestingam glėbyje. Ta viena vasara, kurios sukelti pojūčiai prisimenami dar ir po daugelio metų. Apie tą vieną vasarą, tą miniatiūrinį laiko tarpą, tapybiškai pasakoja režisierė Alantė Kavaitė filme „Sangailės vasara“ (2014), kuriame pagrindinė herojė Sangailė įsimyli, stoja akistaton su baimėmis bei išskrenda tolyn iš paaugliško pasaulio. Juostoje gausu kontrastų ir priešingybių: tiek kadrų kaitoje, tiek veikėjų charakteriuose. Sangailė (Julija Steponaitytė) – tyli, nerangi, susikausčiusi mergina, skausmą bandanti malšinti žalodama save. Jos…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8.5
Scenarijus - 7.5
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 8
Muzika - 8

8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*