Savaitgalio filmų „greitukai“. #2

Kadras iš filmo „Pjūklo ketera“ „ACME Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Pjūklo ketera“
„ACME Film“ archyvas

Kinuose pasirodžius pirmiems „Pjūklo ketera“ anonsams, buvo galima pastebėti, jog niekur nematyti režisieriaus pavardės. Pasirodo, jog aktoriaus ir režisieriaus Melo Gibsono vardas tebėra asocijuojamas su jo žodiniais pasisakymais ir poelgiais praeityje, nepaisant tokių hitų kaip „Narsioji širdis“ (1995), „Kristaus kančia“ (2004), ar skaudžiai nuvertinto „Apokalipto“ (2006). Ir vis dėlto, kaip kartą pasakė „Pietų parko“ personažas: „Sakykit, ką norit, bet tas Gibsonas žino, kaip kurti velniškai gerus filmus.“

Ir išties, nuo puikios aktorių vaidybos (išskiriant beveik garantuotai „Oskarui“ nominuotiną Andrew Garfieldą) iki tempą išlaikančio ir pernelyg į siužetinius klystkelius nenuklystančio scenarijaus, ši tikra (o ne paremta pagal tikrus faktus) istorija suteikia didžiulę puokštę emocijų. Jas suvirškinus, galima kritiškai teigti, jog tai vienas geriausių šių metų filmų su neabejotinai geriausiomis karo scenomis, bent jau nuo „Gelbstint eilinį Rajaną“ laikų. Sentimentalesni filmo epizodai beveik klišiniai, ypač pirmajame akte, bet kai tvirta režisieriaus ranka žino, kur turi stovėti kiekviena scena, tai nepalieka didelio kartėlio. Drąsi rekomendacija tiems, kurie kokybišką kiną vertina labiau, nei to kino kūrėjų asmeninį gyvenimą.

Vertinimas: 8.5/10

Kadras iš filmo „Didysis šunų pabėgimas“ „Prior Entertainment“ archyvas

Kadras iš filmo „Didysis šunų pabėgimas“
„Prior Entertainment“ archyvas

Pakalbėkim daugiau apie „Pjūklo keterą“ (nes apie „Dydįjį šunų pabėgimą“ noriu šnekėti kuo mažiau). Tiksliau, apie filmo aspektą, kurio nespėjau paminėti. Brutalų žiaurumą. Ne vienam kino žiūrovui gali kilti klausimas, kaip filmas, pasisakantis prieš smurtą ir žudymą, gali būti toks… beveik besimaudantis savo paties žiaurumo sultyse. Tokiems žiūrovams reiktų palinkėti pamatyti filmą dar sykį, naujomis akimis, suvokiant, kad kiekviena šoko akimirka nėra fetišistiškai tyčinė, o veikiau sąmoningai atskleidžianti principų, vilties ir ryžto kainą realybės akivaizdoje. Jokio perdėto heroizmo, jokios brukamos religinės žinutės, tiesiog vieno individo vertybės prieš brutalią žmogaus prigimtį. Ak, tiesa, dėl to „Didžiojo šunų pabėgimo“…

Reklama

Yra filmai, skirti kino teatrams, tada yra filmai, skirti tiesiai į Blue-ray arba Netflixą, tada yra filmai, skirti tiesiai į televiziją, ir tik ten, pačiame dugne, kažkur prekybcentrio niekam nereikalingų filmų krūvoje, kartu su „Normu, lokiu iš Šiaurės“, yra ir šis šedevras. Tiesa, jame galima ieškoti kažkokio moralo, kas nėra visiškai beviltiška, tačiau erzinanti mėgėjiško lygio animacija ir krūva vaikų kino salėje, ieškančių nuotykių bet kur, tik ne ekrane (nes jų ten nėra), aiškiai rodo, jog ši pinigų graibstymo ir tėvų žiovavimo mašina nėra verta kino salės.

Vertinimas: 3.3/10

Kadras iš filmo „Megės planas“ „Du Kine“ archyvas

Kadras iš filmo „Megės planas“
„Du Kine“ archyvas

Į „Megės planą“ ėjau nežinodamas visiškai nieko – aprašymo, aktorių, ar žanro. Viso labo su viltimi, jog filmas netaps kinematografine kančia. Ir turiu pripažinti, jog likau stebėtinai pralinksmintas. Režisierė Rebecca Miller nustebino savo gan naivia, bet nuoširdžia režisūra, papasakodama sąžiningai istoriją nuo pradžių iki galo, išlaikant toną, struktūrą ir temas, kad ir kokios jos būtų ginčytinos. Tiesa, būtent antroji filmo pusė tampa šiek tiek labiau komiška ir dėl to buvo įdomesnė už gan nuobodokus pirmus du aktus.

Greta Gerwig, suvaidinusi pagrindinę veikėją, yra labai savitas talentas, kurį pamėgti ir įvertinti reikia laiko, lygiai taip pat, kaip ir kitame jos vaidintame (bet geresniame) filme „Frances Ha“ (2012). Ir nors filmo humoras tai pataiko, tai prašauna, visgi, ryškiausias elementas yra beveik vudialeniška Niujorko atmosfera, gan efektyviai atskleidžianti visuomenės dinamiką ir filosofinį susidūrimą su beprasmybe, pareiga, vienatve, lyčių skirtumais.

Nepaisant klebančio Rebeccos Miller statinio, akivaizdu, jog brėžiniai buvo sukurti teisinga linkme ir iš to gimsta ne vienas įdomus sprendimas (išskyrus tragikomišką Julianne Moore akcentą). Filme yra dar viena gan stipri potemė, bet ją paliksiu atpažinti žiūrovams, kadangi tai nesunkiai gali išprovokuoti gan smagų dialogą. Drąsi rekomendacija „kodėl gi ne“ kategorijoje.

Vertinimas: 6.9/10

Vaidotas V

Vaidotas V

Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!
Vaidotas V

Latest posts by Vaidotas V (see all)

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*