„Savižudžių būrys“: Pabaigos pradžia (apžvalga)

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“  „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

***

Šis filmas pradės „DC“ visatos žlugimo procesą. Kodėl? Skaityti čia.

Bet dabar prie apžvalgos.

***

Kažkada neseniai kilo mintis darsyk pažiūrėti „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (Batman v Superman: Dawn of Justice, 2016). O maža kas. Gal tas pirminis įspūdis, kad tai tiesiog varginantis vaizdų ir triukšmo kratinys, buvo klaidingas. Visgi antrą kartą žiūrint viskas atrodė dar blogiau. Tai filmas be tvarkos, logikos ir prasmės. Praktiškai viskas, kas jame bandyta, nepavyko. Nieko keisto, jog kito „DC“ visatos produkto „Savižudžių būrys“ (Suicide Squad, 2016) laukiau su labai dviprasmiškomis nuotaikomis. Viena vertus, tikėjimo, kad „Warner Bros.“ ir „DC“ gali sukurti kažką gero, buvo labai mažai. Kita vertus, ir kartelę kėliau pakankamai neaukštai. Filmas turėjo būti tiesiog vidutiniškas. Teikiantis pramogą. Turintis savo veidą. Tik tiek.

Reklama

Ir vis dėlto minėtosios kompanijos sugebėjo sukurti kai ką tokio prasto, kad visai verta pradėti kalbėti ir apie šios frančizės pabaigą. „Savižudžių būrys“ atrodo netgi prasčiau nei „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ ir kelia klausimą, kaip sugebėta taip efektyviai iššvaistyti tą potencialą, kurio, regis, buvo iš tiesų nemažai?

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“  „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

Visų pirma reikia pastebėti, kad „Savižudžių būrys“ yra visas išmargintas prodiuserių pirštų antspaudais. Štai kodėl net šiek tiek nepatogu aptarinėti jo scenarijų ar režisūrą. Kad ir kokia buvo režisieriaus/scenaristo Davido Ayerio vizija, akivaizdu, kad iš jos nebelabai kas liko. Prodiuseriai tuo pasirūpino. Tai labai gerai atsispindi filme, kuriame beviltiškai mėtomasi taip ir neapsisprendžiama, koks jis turi būti. Kartais atrodo, jog „Savižudžių būrys“ turėjo būti veiksmo komedija, kartais jis labiau primena trilerį, kartais tampa vos ne siaubo filmu. Žiūrovui telieka spėlioti.

Nerimastingai besimuistydamas kino salės kėdėje ir bandydamas suprasti, kas ir kodėl čia vyksta, gali pakankamai aiškiai išsivaizduoti, kaip buvo kuriamas šis filmas. D. Ayeriui greičiausiai buvo liepta nufilmuoti kažką panašaus į „Galaktikos sergėtojai“ (Guardians of the Galaxy, 2014). Tas filmas visiems buvo maloni staigmena. Jo veikėjai – pakankamai netipiški herojai. Šiek tiek blogiukai, šiek tiek nevykėliai, šiek tiek šikniai. „Savižudžių būrys“ turėjo pasiūlyti kažką panašaus ir netgi daugiau. Visgi jo veikėjai – tai labai gerai žinomi blogiečiai. Apie Harley Quinno, Deadshotą ar Kapitoną Bumerangą bent puse ausies yra girdėję daugelis. Galų gale, „DC“ auditorijai gali pasiūlyti ir bene žinomiausią komiksų blogietį – Džokerį. Žodžiu, D. Ayeriui, bent jau iš pirmo žvilgsnio, teko gerokai lengvesnis uždavinys nei kadaise Jamesui Gunnui.

Skirtumas tik tas, kad J. Gunnas turėjo prodiuserius, kurie pasitikėjo jo vizija ir patys ją turėjo. „DC“ ir „Warner Bros.“ vadai iki šiol blaškosi nelyginant musės, beviltiškai ieškančios atidaryto lango ir niekaip jo nerandančios, nors šis ir visai šalia. Šįkart dėl visko kaltas tas nelemtas „Deadpool“, pasirodęs metų pradžioje ir pilnas keiksmų, juodo humoro ir kraujo. „Savižudžių būriui“ irgi viso to reikia, pasakė kažkas. Po to dar kažkas priminė tai, kad „Žmogus iš plieno“ (Man of Steel, 2013) ir „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ šiaip jau buvo labai tamsūs filmai, o kuriama visata visgi turėtų būti nuosekli. Taip nutarta filme suderinti tris absoliučiai nesuderinamus elementus.

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“  „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

Jame tiesiog pilna vadinamųjų reshootų. Akivaizdu, kad juosta montuota ir vėl permontuota bandant suprasti, ką mes čia dabar turime, arba išspausti iš turimos medžiagos kažką, ko joje nėra. Žiūrint galutinį variantą atrodo, kad montažo režisierius dirbo girtas. Kai kurios scenos taip iškrenta iš bendro konteksto, tad nelabai supranti, kodėl jos aplamai egzistuoja.

Tarkime, vienoje iš jų kompanija turi pakilti į tokio pastato viršutinius aukštus. Harley Quinn ir sako: „Aš tai liftu pasikelsiu.“ Kyla ji tuo liftu ir ją staiga užpuola keli beveidžiai blogiečiai. Ji juos primuša beisbolo lazda, o tada liftas pasiekia norimą aukštą ir scena baigiasi. Kam jos reikėjo? Niekam jos nereikėjo, bet prodiuseriai tikriausiai prisiminė „Kapitoną Ameriką: Žiemos karys“ ir lifto sceną jame, bei nutarė nufilmuoti kažką panašaus. Aišku, aname filme ta scena turėjo funkciją ir šiokį tokį humoro elementą. Čia to nebuvo ir viskas atrodo dirbtina bei nelogiška. Tokie dalykai siaubingai bado akis ir verčia suraukti antakius.

Labai greitai padarai išvadą, jog „Savižudžių būrys“ – tai absoliutus chaosas, prasidedantis jau nuo pirmųjų minučių, ir besitęsiantis iki pačios pabaigos. Filme pilna akligatvių, scenų be jokios prasmės bei veikėjų, neturinčių absoliučiai jokios paskirties. Žiūrėdamas „Savižudžių būrį“ dažnai jautiesi lyg dėliotum dėlionę, nes visoje šitoje košėje tikrai kažkada būta nuoseklaus pasakojimo ir gerų idėjų. Visgi šie elementai stebėtinai gerai paslėpti.

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“  „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

Pats filmo siužetas yra kažkoks mazgas arba save išpildanti pranašystė. Tokia labai griežta žvalgybininkė Amanda Waller sugalvoja surinkti blogiukų kompaniją, kuri galėtų atlikti vyriausybės pavestus purvinus darbelius. Tik taip jau nutinka, kad viena iš jų (ragana Enchantress) įsigudrina ištrūkti iš jos globos ir pradėti savo pasaulio užvaldymo kampaniją (kaip ir įprasta „DC“ filmuose, ji sukonstruoja didelį mėlyną lazerį, kuris šauna į dangų ir daro nežinia ką). Žodžiu, jokio ten Savižudžių būrio nereikėtų, jeigu jis nebūtų buvęs sukurtas. Čia kažkas panašaus į „Žmogus iš plieno, kuriame Supermenas tapo pasaulio gelbėtoju nuo grėsmės, kurią iš esmės pats ir sukėlė.

Šiaip ar taip, prieš Enchantress, kuri šiaip jau yra blogietė be silpnybių, gebanti akimirksniu atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje, keliauti per skirtingas dimensijas ir dar daugybę kitų dalykų, bei jos armiją pasiunčiama blogiukų komanda, kurioje yra labai taikliai šaudantis Deadshotas, visiškai trenkta bet muštis gerai mokanti Harley Quinn, bumerangus puikiai mėtantis Kapitonas Bumerangas, liepsnas laidantis El Diablo, kardu mokanti mosikuoti Katana ir kažkoks mutantas, kurio vardas Kapitonas Krokodilas.

Veikėjus aš taip gerai atsimenu ne todėl, kad jie būtų labai įdomūs, o todėl, kad kokios pirmosios septynios filmo valandos kaip tik ir skirtos jų pristatymui. „Savižudžių būrys“ tiesiog taip ir prasideda – ilga scena, kurioje Amanda Waller skaito iš geltono segtuvo ir trumpai papasakoja apie kiekvieną būrio narį bei jo sugebėjimus. Tai daroma pasitelkiant blaškančius flashbackus, kurie sudaro kokį trečdalį filmo. Kodėl filmas tiesiog neprasideda, o veikėjai nepristatomi ne pasakojant apie juos, o jiems kažką iš tikrųjų veikiant, aš nežinau ir, ko gero, niekas nežino.

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“  „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

Kai galiausiai visi veikėjai pagaliau pristatomi, prasideda viena ilga ir niekaip nenorinti pasibaigti kovos scena, kurios metu iš pradžių daužomi bevardžių ir beveidžių blogiečių orda, o galiausiai pati Enchantress. Veiksmo labai daug, jis beveik nepertraukiamas ir visiškai neįtraukiantis. Todėl „Savižudžių būrys“ be kitų dalykų yra ir tiesiog nuobodus. Beviltiškai. Kino salėje sėdinti publika pakankamai greitai atbunka. Prieš savo valią. Niekas juk neina į filmą vildamiesi juo nusivilti. Pilnoje salėje, kurioje aš sėdėjau, galėjai jausti ne tik sutrikimą, bet ir norą rasti už ko užsikabinti. Kiekviena bent kiek įdomesnė eilutė pasitikta perdėtai garsiu juoku taip, tarsi bandant save įtikinti, jog filmas turi žavesio.

Tiesą sakant, per visas septyniolika „Savižudžių būrio“ valandų tik tai ir matai – beviltiškas jo kūrėjų pastangas pademonstruoti, kad filmas šmaikštus, įtraukiantis, nuotaikingas. Tačiau absoliučiai viskas jame sutirštinta, visko jame per daug. Tai akivaizdžiausiai matoma žiūrint į veikėjus, kurie siaubingai aprengti, paversti kažkokiais animacinių filmų veikėjais, lyg sakant žiūrovui: „Pasižiūrėkit į jį, koks jis keistas, argi ne keistas? Dar ir koks keistas!“

Galų gale, tų veikėjų yra ir tiesiog per daug. Keista, „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“ jų turėjo daugiau nei dešimt, bet vis tiek sugebėjo jiems visiems suteikti funkciją, kelias minutes šlovės. „Savižudžių būryje“ jų tiek nėra, bet, jeigu iš filmo ištrintumėte Kataną ar Kapitoną Bumerangą, nieko neprarastumėte. Krokodilas ir El Diablo didžiąją filmo dalį buvo visiškai beverčiai ir tik pabaigoje kažką nuveikė. Daugiausiai dėmesio visgi skiriama Deadshotui ir Harley Quinn, t. y. Willui Smithui ir Margot Robbie.

Scott Eastwood filme „Savižudžių būrys“ „Acme Film“ archyvas

Scott Eastwood filme „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

Jiedu ir yra šiokie tokie pragiedruliai pasirodymų nykumoje. W. Smithas, kuris šiaip jau filmuose labai mėgsta rėkauti ir daug judėti, šį kartą pakankamai apribotas ir kantrus, o jo personažas, tegu ir nieko neišsiskiriantis, bet visgi visai simpatiškas. M. Robbie, savo ruožtu, iš šio scenarijaus (jeigu tokio būta) išspaudė maksimumą. Ji ir viliojanti, ir juokinga, ir šiek tiek gąsdinanti. Galėjo ji būti ir dar geresnė, jeigu ne nesibaigiantys filmo bandymai ją paversti kažkokiu objektu, į kurį žiūrėdami galėtų masturbuotis paaugliai. Toks jausmas, kad didžiąją filmo dalį ji demonstratyviai lankstosi priešais kamerą, jos kūnui bandant išsiveržti iš gerokai per mažų rūbų. Ir šis sakinys gali veikti ir kaip metafora jos sugebėjimams, kuriuos apriboja toks vaidmuo.

Jeigu M. Robbie yra puiki ir iš nykios medžiagos geba kažką sukurti, tai Enchantress suvaidinusi Cara Delevingne yra kažkoks nesusipratimas. Aš nežinau, kas jai pasakė, kad ji gali vaidinti, bet tas žmogus buvo melagis. Jos pasirodymas būtų komiškas, jei nebūtų siaubingai erzinantis. Kaip, beje, ir visuose filmuose, kuriuose ją tenka pamatyti. Galėjo žmogus sau toliau sėkmingai reklamuoti apatinį trikotažą, bet visgi užsimanė nuveikti ir ką nors prasmingesnio. Visų mūsų nelaimei.

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“  „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Savižudžių būrys“
„Acme Film“ archyvas

Ai, dar „Savižudžių būryje“ vaidina Jaredas Leto. Džokerį. Jis ekrane išbūna geriausiu atveju dešimt minučių, įvairiose pabirose scenose, kurios siužetui iš esmės neturi jokios įtakos. Džokeris turi tatuiruotę ant kaktos, auksinius dantis ir daug grandinių. Gal J. Leto ir bus geras Džokeris, gal ir ne. Iš tų trupinėlių sunku pasakyti. Tai kelia šiokią tokią frustraciją, nes bene visa reklaminė kampaniją siekė sudaryti įspūdį, kad jis filme bus arba pagrindinis blogietis, arba turės jame svarbią rolę. Tačiau, ko gero, taip tiesiog bandyta pritraukti daugiau žiūrovų.

Ganėtinai ciniška, jeigu paklaustumėte mano nuomonės. Tačiau iš filmo, už kurį atsakingas ne režisierius/scenarijaus autorius, o jungtinis „DC“ ir „Warner Bros.“ prodiuserių komitetas, kažko kito ir negalima tikėtis. Jie norėjo kaip geriau (t. y. pelningiau), o išėjo kaip visada. „Sukursim savo „Galaktikos sergėtojus“ tik dar šiek tiek paturbinsim jo formulę“, pasakė jie ir prikimšo į filmą dar daugiau nostalgiškų pop ir roko dainų, nesvarbu, kad jos tik blaško žiūrovą. „Sukursim ir savo „Deadpool“ tik dar šiek paturbinsim jo formulę“, tarė vėliau ir pridėjo į filmą daugiau smurto bei antiherojų. Tačiau, mielieji, ne taip viskas veikia. Iš kopijavimo, norėjimo pakartoti ir perspjauti kažkieno kito sėkmę niekada nieko gero neišeis. Sėkmę nulemia ne pamatuoti komiteto sprendimai, o gera vizija, gera istorija, geri veikėjai, gera režisūra. Dalykai, kurių nei „Savižudžių būrys“, nei kiti „DC“ filmai neturi ir, panašu, niekada neturės.

Filmo anonsas:

*** Šis filmas pradės „DC“ visatos žlugimo procesą. Kodėl? Skaityti čia. Bet dabar prie apžvalgos. *** Kažkada neseniai kilo mintis darsyk pažiūrėti „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (Batman v Superman: Dawn of Justice, 2016). O maža kas. Gal tas pirminis įspūdis, kad tai tiesiog varginantis vaizdų ir triukšmo kratinys, buvo klaidingas. Visgi antrą kartą žiūrint viskas atrodė dar blogiau. Tai filmas be tvarkos, logikos ir prasmės. Praktiškai viskas, kas jame bandyta, nepavyko. Nieko keisto, jog kito „DC“ visatos produkto „Savižudžių būrys“ (Suicide Squad, 2016) laukiau su labai dviprasmiškomis nuotaikomis.…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 3
Scenarijus - 3
Aktorių darbas - 4
Kinematografija - 4
Muzika - 3

3.4

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*