Festivalio „Scanorama“ archyvas
Nepaisant to, jog filme pavaizduoti įvykiai vyksta liūdnai pagarsėjusioje Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, tai nėra vien istorija apie holokaustą. Pirmasis vengrų režisieriaus László Nemeso filmas turi aiškią viziją susikoncentruoti į vieno veikėjo egzistencinį portretą, per kurį bandoma išnarplioti neviltyje atsidūrusio žmogaus psichiką. Faktas, kad įvykiai vyksta masinio genocido fone, dažnai tėra fragmentinė aplinkybė, kurios režisierius sąmoningai nefokusuoja tiek idėjiškai, tiek techniškai.
Kartu su juo scenarijų rašė Clara Royer, anot kurios, buvo stengiamasi atsikratyti įprastų stereotipų ir artefaktų apie mirties stovyklas filmuose. Informacija apie pateiktus įvykius yra skrupulingai tiksli ir paremta istoriniais šaltiniais. Dėl to prieš žiūrovų akis išnyra šalta, klaustrofobiška ir pesimistiška realybė, kurioje nėra vietos šindleriškai vilčiai.
Istorija pasakoja apie vengrų žydą Saulių Auslanderį (Géza Röhrigas), priklausantį Aušvico Sonderkommando grupei. Tai kaliniai, kuriems suteiktos žeminančios ir iliuzinės privilegijos, už padidintą maisto davinį ir nukeltą mirties vykdymą. Už tai jie turi suvesti aukas į dujų kameras, po to sukrauti kūnus į krosnis, galop išvežti ir atsikratyti pelenais. 1944 metų spalį, po eilinės dujų kameros „sesijos“, Saulius randa dar leisgyvį berniuką. Įsitikinęs, kad tai jo nesantuokinis sūnus, jis nusprendžia surasti rabiną ir deramai palaidoti vaiką. Auštant Sonderkommando sukilimui, Saulius pradeda savo neįmanomą užduotį.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Pesimizmas nėra naujas fenomenas Vengrijos kino mokykloje. László Nemesui didžiulę įtaką padarė vienas garsiausių šalies režisierių Béla Tarras (Satantango, 1994; Werckmeister Harmonies, 2000), kurio padėjėju jis dirbo kelerius metus. Nepatogiai depresyvi realybė, vilties praradimas žmonijos krizės akivaizdoje, sielos korupcija ir neišvengiamybė yra temos, kurias galima aptikti Béla Tarro kūryboje. Šie motyvai, it giminingas kraujas, perduodami ir „Sauliaus sūnui“.
Tačiau tai ne vienintelis dalykas, kuris paliko László Nemesui įspūdį.
Šiuolaikiniai pilnametražiai filmai susideda iš 300-700 kadrų. Tačiau „Sauliaus sūnus“ susideda vos iš 80. Ilgi, detalizuoti kadrai, sekantys paskui pagrindinį veikėją, įkomponuoja žiūrovą į vaizduojamą pragarą žemėje. Filmavimas 35 milimetrų kamera ir 4:3 santykiu eilinį kartą patvirtina savo efektyvumą, bandant labiau sukoncentruoti dėmesį. Operatorius Mátyás Erdély (Mis Bala, 2011) atlieka nepriekaištingą darbą, sumaniais ir virpančiais kameros judesiais primindamas brolių Dardnenne‘ų filmą „Sūnus“ (Le fils, 2002) arba Sebastiano Schipperio „Aš esu Viktorija“ (Victoria, 2015). Tuo tarpu idėja sufokusuoti kamerą tik į Saulių ir sulieti foną į garsų ir beveidžių formų kakofoniją, gali būti vienas originaliausių režisūrinių sprendimų pastaraisiais metais.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Filmo vizualinei pusei puikiai akomponuoja ir garso dizainas. Subtilus, bet paveikus kompozitoriaus László Meliso garso takelis padeda susikoncentruoti. Tačiau daugiausiai nuopelnų verti yra Tamás Dévényi, Tamás Székely ir Tamás Zányi, sukūrę rūsčius, efektyvius ir dinamiškus garsus, kurie tampa atskiru istorijos veikėju, įtraukiančiu žiūrovą į kiekvienos garso vibracijos analizę.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs Géza Röhrigas yra visiškas naujokas kine. Neprofesionalūs aktoriai yra taip pat tiesioginė Béla Tarro įtaka. Kino kritikai jau skuba vadinti šį mažai žinomą poetą būsima įžymybe. Tamsios, ekspresyvios akys tampa pagrindiniu jo įrankiu, bandant perteikti beviltišką situaciją. Čia taip pat galima matyti akivaizdų László Nemeso indėlį į kūrybinį procesą. Nesunkiai galėjęs suvaidinti emocingą, empatišką protagonistą, Géza Röhrigas gauna iššūkį sufokusuoti savo ekspresiją į žvilgsnį, išlaikant šaltą ir sterilų veidą. Puikiai susidorojęs su užduotimi, Sauliaus personažas išdegina žiūrovų akyse žmogiškumą praradusį vienetą, kuriam sūnaus palaidojimas tampa tarsi paskutine proga susigrąžinti humanizmo trupinius, prieš pasitinkant mirtį.
Prislopintas ekspresionizmas viso filmo metu tampa bene pagrindine problema daugeliui žiūrovų. Nepaisant nervus dirginančių scenų ir sukelto egzistencinio šleikštulio, filmo režisūra stokoja emocijos. Tai, kas galėjo lengvai tapti dar vienu sentimentaliu Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašu“ (Schindler’s List, 1993) ar Romano Polanskio „Pianistu“ (Pianist, 2002), virto į „akmenyje iškaltą“ klasikinę graikišką dramą su protagonistu, kuris turi priimti reikšmingą sprendimą su skaudžiom pasekmėm ir aiškia dilema. László Nemesas renkasi nuotaiką, vietoj ekspresijos. Atmosferą, vietoj dialogo. Nepertraukiamą vyksmą, vietoj uždarų teatrališkų scenų. Tačiau kaip ir fizikoje, taip ir kine, energija niekur nedingsta – ji paskirstoma kitur.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
„Sauliaus sūnaus“ kinetika nukreipiama į intelektinę dramą, sukoncentruojančią žiūrovo dėmesį į jausmus, kurių jis negali tiesiogiai matyti. Kaip ir specifinių rakursų kameros judesiai, taip ir emocijų paieškos bei veikėjų vidinių jausmų analizė tampa žiūrovą aktyviai masinančia priemone. Tokiu būdu, beveik siurrealistinė, paskutinė filmo scena palieka žiūrovą ne apsipylusį ašaromis, o veikiau filosofiškai susimąsčiusį.
Tokie šaltakraujiški ir skrandį sukantys vaizdavimai panašia tema nėra dažni. Artimiausią, nebyliu egzistencializmu prisodrintą atitikmenį galima rasti nebent garsiojoje Alaino Resnaiso dokumentikoje „Naktis ir rūkas“ (Nuit et brouillard, 1955), vaizduojančioje nesuvaidintus vaizdus iš koncentracijos stovyklų.
Debiutinis László Nemeso filmas pastatytas už absurdiškai mažą 2 milijonų eurų biudžetą ir buvo nufilmuotas vos per 28 dienas. Tačiau to pakako, jog jis būtų išrinktas Vengrijos kandidatu į „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba. Nors dauguma abejojo filmo galimybėmis, o tokių šalių, kaip Prancūzijos, Izraelio, ar Vokietijos investuotojai net atsisakė finansuoti filmą, bijodami, kad jis bus nuostolingas, „Sauliaus sūnus“ sėkmingai braunasi į kino festivalius. Teigiami kino kritikų ir žiūrovų atsiliepimai sukuria vis daugiau šurmulio, taip filmui suteikiant dar daugiau viešumo.
Nepaisant visų spėlionių, „Sauliaus sūnus“ yra rūsti, negailestinga, tačiau šviežia dehumanizuoto žmogaus vizija. Savo stilių dar tik kuriantis László Nemesas įtiks tikrai ne visiems žiūrovams. Ilgos ir detalėmis pripildytos scenos reikalauja koncentracijos, o garso efektai kartais atrodo net kiek hiperbolizuoti, taip galbūt siekiant kompensuoti vizualinius suvaržymus. Tačiau mažai kas ginčysis, jog Mátyás Erdély kameros darbas įtraukia ir neleidžia nei akimirkai atsikvėpti, o Géza Röhrigas atlieka įstabų vaidmenį. Jo akys spinduliuoja užsispyrimą ir moralinį blaivumą, visų absurdiškų įvykių fone. Ir nors tai gali atrodyti ne ką mažiau absurdiška, tačiau jo veiksmai sufleruoja desperatišką norą tikėti Dievą, kurio nebuvimas negali būti labiau akivaizdus. Filmas palieka po savęs sveiku protu sunkiai suvokiamą patirtį, kurią turi nešioti tarsi ant Sauliaus nugaros nupieštą raudoną kryžių.
Filmo anonsas:
