SCA’16. „Ateitis“: apie storas juodas kates ir gyvenimo kryžkeles, kurių nesirinkai (apžvalga)

Kadras iš filmo „Ateitis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Ateitis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Naujausias M. Hansen-Løve darbas, Berlyno kino festivalyje už režisūrą apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – subtiliai niuansuotas filmas, paperkantis ne intriguojančiu naratyvu, netikėtais dramaturginiais konfliktais, bet nuosekliai kuriama nuotaika, įtaigiais, realistiškais personažais ir skausmingai atpažįstamomis gyvenimiškomis situacijomis.  

Nathalie (Isabelle Huppert) – vidurinės mokyklos filosofijos mokytoja, vieną po kitos išgyvenanti skaudžias netektis. Po dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų vyras susiranda kitą moterį, šį gyvenimą palieka ekscentriška, begalinio dėmesio reikalavusi motina, sudreba net pagrindinis Nathalie savivertės ramstis – jos sėkmingai filosofinių knygų ir vadovėlių autorės karjerai iškyla pavojus.

Kadras iš filmo „Ateitis“ Šaltinis – berlinale.de

Kadras iš filmo „Ateitis“
Šaltinis – berlinale.de

Hansen-Løve būdingi neskubaus, kasdienybės tėkmei artimo ritmo filmai. „Ateitis“ – dar vienas režisūrinę kino kūrėjos brandą atskleidžiantis pasakojimas. Pagrindinis personažas stipriai atsiremia į Mia Hansen-Løve mamos istoriją. Abu režisierės tėvai – filosofijos mokytojai. Ji neslepia iš jų paveldėjusi nuolatinį siekį kelti egzistencinius klausimus, tokius, kaip, kas yra grožis, dėl ko gyvename? Režisierei būdingi autobiografiniai kūrybos motyvai, jos darbuose portretai preciziškai konstruojami remiantis realių žmonių charakteriais. „Edene“ (Eden, 2014) ji daug rėmėsi brolio patirtimi, „Sudie, pirmoji meile“ (Goodbye First Love, 2011) – bene labiausiai asmeniškas, sava brandos istorija besiremiantis darbas.

„Ateitis“ – puikiai suvaldytas, nuosaikus pasakojimas apie moterį, kuri nebemoka ir nebenori būti radikali. Nathalie nekvestionuoja savo pasirinkimų ir, ko gero, nieko gyvenime nebenorėtų keisti, nenorėtų nieko pradėti iš pradžių. Nathalie praeityje būta radikalizmo – trejetą metų ji žavėjosi komunizmu (kol nesusidūrė su Aleksandro Solženicyno darbais), tačiau dabar ji tiesiog nori dirbti savo mėgstamą darbą, skaityti ir rašyti knygas bei atostogauti išpuoselėtoje vyro šeimos sodyboje Bretanėje. Visgi gyvenimas susiklosto kiek kitaip.

Reklama
Kadras iš filmo „Ateitis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Ateitis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Apgaulingai paprastame pasakojime meistriškai išvengiama žanrui būdingų klišių. Banalesniame filme neabejotinai išvystume dramatiškus savęs ieškojimus – „Valgyk, melskis, mylėk“ stiliumi – Nathalie būtinai užmegztų aistringą romaną su jaunesniu vyru arba drastiškai pradėtų viską iš pradžių. Šiame filme to nerandame. Nes dažniausiai to nerandame gyvenime. O būtent jį šiame filme ir regime. Su visomis jo gražiomis, absurdiškomis, komiškomis, melancholiškomis detalėmis.

Filme gausu to, ką galima pavadinti tiesos momentais –  mažų gestų, savo paprastumu įkvepiančių pasakojimo herojams gyvybės, leidžiančių žiūrovams atpažinti save, savo realybę. Tai ir išmetamos kaltu pasijutusio vyro palikto gėlės ir po akimirkos persigalvojus iš šiukšliadėžės ištraukiamas „Ikea“ maišas, nevaldomas juokas, pravažiuojant išvydus vyrą su nauja mylimąja, pačiu blogiausiu metu, – taip juokiamės tada, kai pagalvojus, jog jau nebegali būti blogiau likimas šią mintį priima kaip iššūkį ir nutaria parodyti, kad tikrai, dar ir kaip gali! Šiame filme yra vietos ir scenai, ir užkulisiams – girdime ne tik jaudinančią laidotuvių kalbą, bet ir dalykiškai informaciją apie velionę ir Nathalie susirenkantį kunigą-copywriterį.

Kadras iš filmo „Ateitis“ Šaltinis – berlinale.de

Kadras iš filmo „Ateitis“
Šaltinis – berlinale.de

„Maniau, kad mylėsi mane amžinai“ – frazė ištariama visiškai nesentimentaliai. Ne kaip kaltinimas šeimą palikti nutarusiam vyrui, o kaip pasipiktinimas savo pačios naivumu. Nathalie būtų linkusi nežinoti ir ignoruoti vyro neištikimybę – iš pradžių ją suerzina vyro noras išsipasakoti, tada – prarasta galimybė vasaras leisti Bretanėje, na o didžiausią apmaudo pliūpsnį sukelia vyro išsineštos knygos.

Nathalie bando racionalizuoti savo gyvenimo situaciją ir nepasiduoti iliuzijoms. Kai jos numylėtinis savo sėkmingą profesinę karjerą pradėjęs mokinys (Roman Kolinka) bando ją paguosti, moteris reaguoja kandžiai. Gražiausios dienos jau praeityje. „Kam tokios gali reikėti – juodos, senos ir storos katės?“ – ironiškai klausia Nathalie. Visi suprantame, kad ji išties kalba ne apie iš motinos paveldėtą katę Pandorą, o apie save. Pandoros simbolizmas pasakojime išnaudojamas maksimaliai.

Tiesa, Isabelle Huppert įkūnyta Nathalie – nei stora, nei sena. Graži, stipri, brandi moteris teigia, jog nėra linkusi savęs apgaudinėti. Tačiau jos veiksmai prieštarauja žodžiams ir šie prieštaravimai perteikiami be galo grakščiai. Santykio su mokiniu dviprasmiškumas toks subtilus, kad galima jį pavadinti delikačiausiu romanu, kurio nebuvo. Neabejotina, jog tokį įtaigumą pasiekti galėjo tik ypač stipri aktorė. Isabelle Huppert gebėjimais jau seniai niekas neabejoja. Pastaruoju metu dažnai tenka aktorę išvysti brandžių, stiprių, krizinėse situacijose atsidūrusių moterų vaidmenyse ir ji kaskart patvirtina savo talento daugialypiškumą.

Kadras iš filmo „Ateitis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Ateitis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Papildomų poteksčių „Ateičiai“ suteikia skaitomos filosofinių kūrinių ištraukos, Nathalie diskusijos su mokiniais – taiklios, neiliustratyvios. Tekstai natūraliai įsilieja į filmo tėkmę. Filosofija, klausimų kėlimas – nesibaigianti Nathalie ir visų, apsisprendusių gyventi sąmoninai, gyvenimo dalis.

Kartu su netektimis ateina laisvė. Tik Nathalie atveju, norisi sakyti – ją ištinka laisvė. Totali laisvė. Bet laisvė netolygu išsilaisvinimui. Šiame filme laivė nėra vaizduojama nei kaip savaiminis gėris, nei kaip našta. Tai galimybė ir būtinybė rinktis, kur ir kaip toliau judėti. Kryžkelė, kurios nesirinkai, kurioje tiesiog atsidūrei.   

 „Ateitis“ – kontempliatyvus, neskubraus ritmo, tikrovei ištikimas pasakojimas, atskleidžiantis, jog kartais tiesiog negali intelektualizuoti savo skausmo. Kai kuriuos dalykus tenka išliūdėti ar netgi išverkti. Ir tik tada – gyventi toliau. Neužtenka pasakyti, kad laikaisi puikiai tam, kad tai virstų realybe. Šios paprastos tiesos atskleidžiamos natūraliai ir elegantiškai. Nathalie, atrodo, jau seniai susitaikė su tuo, kad neįmanoma pakeisti pasaulio ir užėmė saugią poziciją, net nenorėti tos tikrovės keisti. Ironiška, tačiau labai dažnai mūsų norai nuo mūsų nepriklauso.

Filmo seansai:

Lapkričio 15 d., antradienis, 20:45  „Forum Cinemas Vingis“, 6 salė, Vilnius

Lapkričio 16 d., trečiadienis, 18:00  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

Lapkričio 18 d., penktadienis, 19:00  „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė

 

Filmo anonsas:

Save

Save

Save

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Naujausias M. Hansen-Løve darbas, Berlyno kino festivalyje už režisūrą apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – subtiliai niuansuotas filmas, paperkantis ne intriguojančiu naratyvu, netikėtais dramaturginiais konfliktais, bet nuosekliai kuriama nuotaika, įtaigiais, realistiškais personažais ir skausmingai atpažįstamomis gyvenimiškomis situacijomis.   Nathalie (Isabelle Huppert) – vidurinės mokyklos filosofijos mokytoja, vieną po kitos išgyvenanti skaudžias netektis. Po dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų vyras susiranda kitą moterį, šį gyvenimą palieka ekscentriška, begalinio dėmesio reikalavusi motina, sudreba net pagrindinis Nathalie savivertės ramstis – jos sėkmingai filosofinių knygų ir vadovėlių autorės karjerai iškyla pavojus. Kadras…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 8
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 9
Muzika - 8

8.4

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*