SCA’16: Bruno Dumonto „Seklūs vandenys“. Atotrūkis nuo realybės (apžvalga)

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Paskutiniu metu savo egzistencinėmis dramomis, mizantropiška nuostata bei darbu su neprofesionaliais aktoriais išgarsėjusio Bruno Dumonto kūryboje vyksta tikra transformacija. Jos pradžią pranašavo skulptorės gyvenimo drama „Kamilė Klodel, 1915“ (2013), kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Juliette Binoche. Akivaizdu, kad ši patirtis privertė režisierių pakoreguoti savo požiūrį į aktorių pasirinkimą. Naujausioje Bruno Dumonto juostoje „Seklūs vandenys“ (Ma Loute, 2016) be jau minėtos Juliette Binoche, galima pamatyti Fabrice‘ą Luchini ir Valeria Bruni Tedeschi.

Verta pastebėti, kad garsių aktorių įtraukimas į savo projektus nėra vienintelis ir esminis pokytis režisieriaus kūryboje. Prieš porą metų daugelį jo gerbėjų šokiravo sprendimas kurti detektyvinę absurdo komediją „Mažasis Kenkenas“ (2014). Maža to, filmavimui buvo pasirinktas mini serialo formatas. „Sekliuose vandenyse“ šiokia tokia detektyvinė siužetinė linija taip pat išlaikoma, o absurdo elementų kiekis mažų mažiausiai padvigubinamas.

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Bruno Dumontas vėl grąžina žiūrovus į savo gimtąją Flandriją, tik šį kartą nukelia į Gražiosios epochos laikus, kai redingotai, skrybėlaitės, katiliukai, plunksnos ir skėčiai buvo neatsiejami garderobo akcentai. Kol aristokratai leidžia laiką ant gultų šalia Ptolemėjaus laikų egiptietiško stiliaus vilos iš marmuro, skaito knygas ir diskutuoja tarpusavyje, slėnyje gyvenanti žvejų šeima gaudo midijas ir už keliasdešimt santimų perkelia atvykėlius į kitą krantą. Tačiau ne visiems lemta pasiekti kelionės tikslą, kai kurie keliautojai, pritrukus midijų, tiesiogine prasme atsiduria ant žvejų pietų stalo.

Žmonių dingimą keistomis aplinkybėmis atvyksta tirti Laurelio ir Hardy duetą primenantys detektyvai. Šiai porelei visiškai natūralūs dalykai kelia nuostabą, o keisčiausi lieka nepastebėti. Pavyzdžiui, pamestas skėtis vertas atskiro aptarimo. Ypač jeigu jis pametamas tada, kai nėra vėjo. Anot detektyvų, niekas nevyksta šiaip sau. Tuo tarpu nežinia iš kur atsiradęs apleistas laivas jiems nesukelia jokių įtarimų. Juk jų reikalas – įvykiai sausumoje, tad net jei kažkas nuskęsta, tai nelaikoma dingimu. Nenuostabu, kad, kaip ir „Mažajame Kenkene“, detektyvams nepavyksta rasti ne kiek nesistengiančių slėptis nusikaltėlių.

Reklama
Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Juodąjį humorą keičia begaliniai gegai ir pokštai, paverčiantys filmą tikrąja slapstick komedija. Išpūstos kasdieniškos situacijos, nuolatiniai pasikartojimai bei storžieviškas elgesys kelia juoką filmo pradžioje, tačiau vėliau atsiradusi monotonija nejučia ima varginti. Nereikėtų pamiršti, kad slapstick – visų pirma, greito veiksmo komedija, reikalaujanti tam tikros dinamikos. Vienas iš jos pradininkų Mackas Sennettas net laikėsi taisyklės, kad vienas gegas neturi tęstis ilgiau negu 100 sekudžių.

Prie kardinaliai priešingo filmavimo stiliaus pratęs Bruno Dumontas nesistengia jo keisti. Įspūdingo grožio peizažai primena prancūzų tapytojo Jean-François Millet paveikslus, o belgų kompozitoriaus Guillaume’o Lekeu melodijos sukuria nostalgišką nuotaiką, tačiau dėl statiškų, simetriškų kadrų bei ilgų planų, aibės scenų tarsi pakimba ore. Slapstick netenka savo lengvumo, nes norisi analizuoti naudojamus triukus ir ieškoti užslėptos prasmės, kurią ne visada pavyksta užčiuopti.

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Seklūs vandenys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Skirtingai nuo žvejų, aristokratų vaidmenims nusprendęs pasirinkti garsius aktorius, režisierius nori pabrėžti, kad šis visuomenės sluoksnis nuolat priverstas vaidinti ir niekada nesugeba nusiimti kaukės. Nors šis sprendimas ganėtinai motyvuotas, sunku pasakyti, ar jis pasiteisino. Akivaizdu, kad aktoriai keistai jaučiasi turėdami vaidinti visiškai absurdiškus personažus. Juliette Binoche daug natūraliau jautėsi vaidindama Kamilą Klodel negu nuolat alpstančią ir aikčiojančią aristokratę su surištu žandikauliu ir milžiniška skrybėlaite.

Bruno Dumontas nejaučia simpatijos nei žvejams, nei aristokratams, todėl „Seklius vandenis“ sunku būtų pavadinti vien tam tikro visuomenės sluoksnio socialine kritika. Būdamas filosofu ir radikaliu eksperimentatoriumi, jis natūraliai nori išbandyti vis naujus dalykus ir džiaugiasi atradęs naujus žanrus. Šį kartą eksperimentai su komedija nuvedė Bruno Dumontą į slapstick teritoriją. Bandymas bet kokiais būdais atitrukti nuo realybės verčia žengti drąsų žingsnį nuo natūralizmo link siurrealizmo. Tokį drąsų, kad jo herojai net pradeda skraidyti.

Filmo seansai:

Lapkričio 11 d., penktadienis, 18:15  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

Lapkričio 12 d., šeštadienis, 18:15  „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė

Lapkričio 17 d., ketvirtadienis, 17:15  „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė

 

Filmo anonsas:

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Paskutiniu metu savo egzistencinėmis dramomis, mizantropiška nuostata bei darbu su neprofesionaliais aktoriais išgarsėjusio Bruno Dumonto kūryboje vyksta tikra transformacija. Jos pradžią pranašavo skulptorės gyvenimo drama „Kamilė Klodel, 1915“ (2013), kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Juliette Binoche. Akivaizdu, kad ši patirtis privertė režisierių pakoreguoti savo požiūrį į aktorių pasirinkimą. Naujausioje Bruno Dumonto juostoje „Seklūs vandenys“ (Ma Loute, 2016) be jau minėtos Juliette Binoche, galima pamatyti Fabrice‘ą Luchini ir Valeria Bruni Tedeschi. Verta pastebėti, kad garsių aktorių įtraukimas į savo projektus nėra vienintelis ir esminis pokytis režisieriaus kūryboje. Prieš porą metų daugelį…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 6
Scenarijus - 6
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 6
Muzika - 7

6.4

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*