fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA’16. Poetiškasis „Išvykimas“ – filmas apie permainų nuojautą (apžvalga)

Kadras iš filmo „Išvykimas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Išvykimas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Režisieriui Andrew Steggallui filmo „Išvykimas“ (Departure, 2015) idėja kilo vaikščiojant po jo draugo sodybos pietų Prancūzijoje apylinkes. Vėliau ši vieta buvo panaudota ir šio jo debiutinio filmo filmavimui. Ši miško ir vandens apsuptyje stovinti vasaros sodyba tampa svarbi psichologinių veikėjų išgyvenimų vieta.

Sūnus Eljotas (akt. Alex Lawther) kartu su mama Beatriče (akt. Juliet Stevenson) atvyksta į sodybą, tačiau tik tam, kad iš jos išsikraustytų. Tačiau juos abu kankina vidiniai išgyvenimai ir tai apsunkina jų tarpusavio santykį. Įsigilinę kiekvienas į save jie nutolsta nuo žmogaus, kuris yra šalia. Eljotas –  poetiškas 15-metis paauglys, kuris skaito Prustą (nesvarbu, kad perskaitė tik pirmus 10 knygos puslapių, tai netrukdo jam rodytis tikru Prusto žinovu) ir tikisi tapti rašytoju. Jis žengia į brandos laikotarpį, kuris persmelktas bandymo suvokti save, savo seksualumą ir tikrų emocinių audrų. Beatričė sunkiai išgyvena išsiskyrimą su namu, kuris simbolizuoja ir jos santuokos baigtį. Tačiau ji negali to pripažinti, panirusi į gilią depresiją, ji vakarais geria vyną ir stengiasi nutolinti daiktų pakavimo laiką.

Ir į šių emocinio nestabilumo paliestų veikėjų gyvenimą įsiveržia Klementas (akt. Phénix Brossard) ir pažadina jų seksualinius troškimus. Pats Klementas irgi tik lankytojas šiame mažame miestelyje, jo mama serga vėžiu, o jis su savo skausmu turi gyventi pas tetą. Pirmykštės energijos kupinas vaikinas patraukia jautrų Eljotą ir tampa jo pirmosios meilės objektu.

Kadras iš filmo „Išvykimas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Išvykimas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Filmo pavadinimas „Išvykimas“ savyje talpina keletą reikšmių. Tai tikras fizinis išvykimas, išsikraustymas iš vasaros sodybos. Taip pat tai Eljoto išėjimas iš vaikystės ir pirmas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį. Be to, tai Beatričės gyvenimo kaita – išėjimas iš ilgai trukusios santuokos, ilgą filmo laiką tai tik nuojauta, laukimas to, kas neišvengiama. „Ar tau būna taip, kad ką nors žinai prieš tai, kai iš tikrųjų žinai?“ – klausia Eljotas Klemento. Ir šis filmas yra apie tai – nuojauta, kad kažkas bus, kad veikėjai pamažu keičiasi ir tuoj įvyks jų vidinis lūžis.

Aktorių  Alexo Lawthero ir  Juliet Stevenson vaidyba puiki. Jie įkūnija visus savo veikėjų psichologinius niuansus ir charakterio vingrybes. Alexas Lawtheras beveik tobulai perteikia tylų, poetišką, tačiau linkusį į dramatiškumą ir perdėtą dar jaunatvišką intelektualumą bei nekritiškumą sau paauglį Eljotą. Jo nuolatinės kalbos apie galimai jo mamos partrenktą elnią, kaip jis tikriausiai miršta pakelėje, kaip jam iš akių bėga kraujas, kaip ašaros jį jaudina. Tai nėra tikra – tai gražu ir poetiška. Kalbos apie mirtį, būdingos paaugliams, tai bandymas suvokti save ir pasaulį, tačiau per tam tikrą nekaltai dramatišką prizmę. Filme itin gerai perteikiamos Eljoto seksualinės tapatybės paieškos, jo atsiskleidimas ir pirmoji aistra. Šis filmas yra LGBT tematikos, tačiau labiau vidine, o ne socialine prasme. Todėl jis tampa bendražmogiškas – jis kalba apie pirmąsias paaugliškas meiles.

Beatričė nutolusi nuo ją supančios aplinkos. Ji stengiasi neigti tai, kas netrukus įvyks, kol tenka su tiesa stoti į skaudžią akistatą. Vidinis skausmas ir nerimas, negalėjimas prisitaikyti prie gyvenimo, kurį gyveni, subtiliai perteikiamas aktorės Julietos Stevenson.

Kadras iš filmo „Išvykimas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Išvykimas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Tik Klemento veikėjas atrodo ne visai išplėtotas, ne iki galo aiški jo motyvacija ir jo istorija neatsiskleidžia jo vaidmenyje. Jis svarbus tik kaip objektas, įkūnijantis Eljoto troškimus.

Dialogai irgi nėra filmo stiprioji pusė. Jie literatūriniai ir jiems trūksta natūralumo. Tai, žinoma, galima pateisinti Eljoto personažu, kuriam būdinga tam tikra poetinė kalbos maniera (dėl ko, beje, jam papriekaištauja ir Klementas). Tačiau pats filmas šiek tiek dvelkia teatru. Visgi tai yra pirmas režisieriaus  Andrew Steggallo darbas kine, o prieš tai jis pats buvo aktorius teatre. Matyt, ši patirtis veikia ir jo debiutinį filmą.

„Išvykimas“ lėtas, bet labai gražus filmas. Psichologinės įtampos augimas jaučiamas miško tankmėje, krentančių lapų lengvume ir vandens motyve. Vanduo tampa labai svarbiu filmo veikėju. Jis reiškia seksualumą ir atsinaujinimą. Froidiški Eljoto sapnai apie panėrimą į vandens gelmes simbolizuoja jo išsivalymą ir atgimimą, kaip naujo jau žengiančio į suaugusiųjų pasaulį žmogaus. „Išvykimui“ būdingi švelnūs ir aiškūs kadrai, jis pasižymi itin gražia kinematografija.

Jautrus ir gražus filmas, pasitelkdamas gamtos vaizdus, paneria į psichologinių niuansų sūkurį, nusinešdamas su savimi ir žiūrovą. Galbūt į pabaigą kiek ištęstas, tačiau jis gana įtikinamai pasakoja istoriją apie sūnų ir motiną, bandančius nugalėti juos užgriuvusias vidines problemas.

Filmo anonsas:

Save

Komentarai