SCA`17. Didysis visuomenės kritikas – režisierius Michaelis Haneke

Kadras iš filmo „Septintasis kontnentas“

Režisierius Michaelis Haneke pažįstamas didžiajai kino mylėtojų auditorijai. Šaltas stilius, kritiškas žvilgsnis į visuomenę, savotiškas abejingumas ir smurtas – tai vienija šio režisieriaus filmus. M. Hanekės filmai niekada nebus lengvas pasirinkimas, todėl kad jų žiūrėjimas nesukelia malonių emocijų, o dažniausiai supurto ir priverčia permąstyti pasaulį, kuriame gyvename.

M. Haneke pradėjo kurti labai vėlai. Pirmasis jo filmas „Septintas kontinentas“ (Der siebente Kontinen, 1989) buvo pristatytas publikai, kai jam buvo jau 47-eri metai. Todėl šio režisieriaus filmuose atsiskleidžia jo įgyta patirtis ir išsilavinimas. Studijavęs filosofiją ir psichologiją M. Haneke perkelia į savo kūrinius gilų, analitinį žvilgsnį į visuomenę ir žmogų. Svarbų vaidmenį jo filmuose vaidina mus supanti informacija ir iš jos ateinantis smurtas.

Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ į retrospektyvą „Michael Haneke iš arčiau“ nusprendė įtraukti penkis šio režisieriaus filmus. Retrospektyvoje rodoma vadinamoji „Apledėjimo trilogija“ – jau minėtas „Septintas kontinentas“, „Benio video“ (Benny’s Video, 1992) ir „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ (71 Fragmente einer Chronologie des Zufalls, 1994), kontroversiškai įvertintas filmas „Pakvaišę žaidimai“ (Funny Games, 1997) bei apokaliptinis „Vilko valanda“ (Le temps du loup, 2003). Visuose juose susijungia susvetimėjimo, bandymo išgyventi šiuolaikinėje visuomenėje, bejėgiškumo ir, svarbiausia, smurto temos.

„Septintas kontinentas“ yra apie šeimą, kuri, pavargusi nuo savo dabartinio gyvenimo, nusprendžia išpildyti savo svajonę ir išvykti į Australiją. Tačiau Australija tėra tik simbolis, metafora – tai bandymas pabėgti nuo kaustančio beprasmybės jausmo, atotrūkio nuo savęs ir santykio su kitais, kai visas gyvenimas tampa nuolatiniu tų pačių dalykų kartojimu ir išsivadavimas pasiekiamas tik destrukcijos būdu. Panašios temos plėtojamos ir kituose „Apledėjimo trilogijos“ filmuose, tik „Benio video“ ir „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ smurtas yra nukreiptas į kitus. Visoje trilogijoje pabrėžiamas televizijos vaidmuo žmonių gyvenime ir kiek joje yra smurto, kuris yra nereflektuojamas, jis yra tolimas ir atsietas nuo realybės, todėl nesuvokiamos tikrosios jo pasekmės bei jo kūniškumas. Todėl smurtą tampa lengva panaudoti, bet labai sunku nuo jo apsiginti.

Kadras iš filmo „Pakvaišę žaidimai“

Reklama

Ši tema ypač ryškiai plėtojama „Pakvaišusiuose žaidimuose“. Tai yra filmas apie smurtą ir televiziją. Apie smurtą apskritai mūsų visuomenėje ir smurtą televizijoje bei kitose informacijos priemonėse. Televizija kuria atitolinimą nuo to, kas vyksta ekrane ir daro smurtą smagiu. Tačiau M. Haneke rodo, kad smurtas yra tikras, priverčia žiūrovą patirtį jį tokį, koks jis yra. Ir nors filmas pavadintas „Pakvaišę žaidimai“, tie žaidimai iš tiesų visai nėra pakvaišę. Be to, rodomi tikri smurto padariniai. Žaidžiant su žiūrovu, įpratusio prie Holivudiško happyendo, jam nuolatos suteikiama viltis. Režisierius sako, kad žiūrovas, teigdamas, jog jį apgavo, apsigavo pats, nes kitu atveju iš kino teatro turėjo išeiti anksčiau (nebaigęs žiūrėti filmo). Kad tai televizijos kritika primena ir keletas filmo kadrų – kai vienas iš užpuolikų pamerkia akį žiūrovui bei kai televizijos valdymo pulteliu atsuka kadrą. Be viso to, šios scenos rodo ir tai, kas šiame žaidime turi galią.

Šiame filme kritikuojama mūsų visuomenė – šeima, kuri visiškai nepasiruošusi netikėtai realybei, nesugeba su ja susidoroti. Šių laikų mandagumas, neryžtingumas priveda prie to, kad šeima nesugeba sustabdyti smurto, kai jis tėra tik užuomazgose. Vakarietiškos visuomenės žmonės šiais laikais labai retai susiduria su kokiais nors žiaurumais ir todėl jiems smurtas, vaizduojamas televizijoje, suteikia adrenalino. Jie tarsi nori kompensuoti jo trūkumą. Tačiau smurtas realybėje yra visai kas kita nei televizijoje, susidūrus su juo kartą, nebesinori jo kartoti. Tai M. Haneke ir nori atskleisti – priversti žiūrovą susitapatinti su auka.

Kai režisieriaus paprašė sukurti atitikmenį Holivudui, jis sukūrė visiškai identišką filmą. Todėl, kad jis šį filmą ir taikė amerikietiškai visuomenei, kuri ypač paveikta Holivudo industrijos, mėgaujasi smurtu televizijoje ir jis yra kaip pasilinksminimo šaltinis.

Kadras iš filmo „Pakvaišę žaidimai“

Visuose minėtuose filmuose smurtas formuojasi kaip atskiras veikėjas, o jo gimimo vieta yra mus supanti informacija – iškylanti daugiausia televizijos forma. Įvairūs smurto prisodrinti filmai ir tikros žinios įgyja vienodą netikrumo pojūtį – tai nesiliaujančio iš visur plūstančio vaizdų vartojimo padarinys.

„Vilko valanda“ toliau plėtoja smurto temą, tik jau šiek tiek kitame kontekste. Filmas vaizduoja savotišką apokaliptinę visuomenę, kurioje vyksta bandymas išgyventi, atskleidžiamos žmonių bejėgiškumas ir rodoma, kad padėtį valdo tas, kas turi daugiausia veikiančių šioje sistemoje resursų. Galima prisiminti posakį, kad lengviau yra įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo. Šioje pasaulio pabaigos metaforoje ir toliau veikia kapitalas. Jo paskirstymas ir tampa galios įrankiu, o vienas iš kapitalų yra ne tik materialiniai daiktai, bet ir fizinė jėga, kuri automatiškai gimdo smurto visuomenę.

Visuose šiuose filmuose vaizduojama vidurinioji klasė. M. Hanekei būdinga tai, kad veikėjų vardai kartojasi visuose jo filmuose – Ana, Benas, Eva nuolatos atsiranda vis kitame scenarijuje kitu pavidalu. Šis pasikartojimas įkūnija visos visuomenės problemas – nesvarbu, kur gyveni ar kas esi, visa vakarietiška visuomenė yra veikiama tos pačios sistemos, visus vienija abejingumas, depresija, beprasmybės jausmas, bejėgiškumas ir iš visų pusių plūstantis informacijos srautas.

Kadras iš filmo „Vilko valanda“

Režisieriaus darbai iliustruoja kino, kaip politinio įrankio, idėją, kurios plėtojimui svarbią įtaką turėjo vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius B. Brechtas. Jo tezė apie „epinį teatrą“ remiasi Verfremdungseffekt idėja, pagal kurią auditorija turi būti emociškai atskirta nuo veiksmo, pagrindinių veikėjų ir naratyvo, nes tik taip jie galės reflektuoti ir kritiškai apmąstyti matomus dalykus. Spektaklis (o šiuo atveju filmas) – ne realybė, o realybės reprezentacija, žiūrovas to neturi užmiršti, kad galėtų į tai žvelgti kritiškai, o ne emocionaliai.

M. Haneke skatina žiūrovo kritinį mąstymą. Siekia, kad šis pažvelgtų į mus supančią informaciją, suvoktų jos galią ir sugebėtų nuo jos atsiriboti, į pasaulį žvelgtų ne per žiniasklaidos suformuotą filtrą. Žiūrovas turi galią išjungti televizorių, atsisakyti netiesiogiai dalyvauti smurto veiksme ir priimti smurtą kaip pramogą, pasilinksminimo šaltinį.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*