SCA`17. Paradoksalus Vakarų visuomenės „happyendas“ filme „Laiminga pabaiga“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Laiminga pabaiga“

Režisierius Michaelis Haneke savo filmais neretai pastato žiūrovą į nepatogią padėtį. Kritiškas žvilgsnis į visuomenę ir mus supančią informaciją verčia permąstyti, kiek mūsų nuosavos mintys, mūsų požiūris yra tikri, o kiek formuojami mus supančio vaizdinių ir garsų srauto. Naujausias režisieriaus filmas „Laiminga pabaiga“ (Happy End, 2017) – ne išimtis. Tačiau jau pavadinimas nurodo, kad šis filmas yra ironiškas ir pašiepia mūsų laikų vakarietišką viduriniąją klasę – tai savotiška Holivudiškojo happyendo parodija.

„Laiminga pabaiga“ pasakoja apie aristokratišką Lorenų šeimą, kuri susiduria su problemomis, tačiau stengiasi jas uždangstyti ir apsimesti prieš visuomenę, kad viskas yra normalu. Šis filmas – tai ištisa nepavykusių savižudybių virtinė. Priešingai nei ankstesniuose savo filmuose M. Haneke naudoja savotišką juodą humorą. Todėl nebėra tos slogios, sunkios, bet įtaigios ir stiprios atmosferos, kuri būdavo jaučiama kitose jo filmuose.

Tai savita vakariečių visuomenės, kuri susiduria su imigrantų krize, satyra. Tačiau šis aspektas, nors būtent jį pabrėžia, kalbėdamas apie savo naująjį kūrinį, M. Haneke, nelabai išryškėja. Visgi daugiau akcentuojamas, kaip visada, viduriniosios klasės šeimos institutas ir jo problemos. Susvetimėjimas, depresija, rutina, nesugebėjimas įžvelgti savo ir kito problemų bei visa tai sujungianti ir dar labiau visus atitolinanti informacija – tai yra pagrindinė „Laimingos pabaigos“ žinia.

Kadras iš filmo „Laiminga pabaiga“

Šiame filme režisierius daug dėmesio skyrė šiuolaikinėms technologijoms ir jų daromai įtakai. Jau nuo mažų dienų šių laikų žmogus viską mato per kompiuterio ekraną – visos naujienos, net emocijos transliuojamos internetu. Todėl žmogų nuolatos lydi netikrumas ir neužtikrintumas. Dabar net jau paties personažų kasdienis gyvenimas persikelia į virtualią erdvę.

Reklama

Televizija ankstesniuose M. Hanekes vaidmenį atliko panašų vaidmenį, tačiau neturėjo tiek galios įsiskverbti į žmogaus kasdienybę iki pačių mažiausių smulkmenų. Tačiau tai primena filme „Benio video“ (Benny’s Video, 1992) kiekvieno momento fiksavimą filmavimo kamera. Šį kartą Benį pakeičia 13-metė Eva, kurios rankose nuolatos yra išmanusis telefonas. Tada visos patirtys ateina medijuotu pavidalu ir todėl išsitrina riba tarp realybės ir fikcijos.

Problemų neigimas ir dangstymas atsiskleidžia iš tėvo Tomo ir trylikametės jos dukros Evos pokalbio, kai jis klausia jos, kodėl ji nesakė, kad yra nelaiminga. Pirmiausia tai atskleidžia tam tikrą abejingumą ir problemų nematymą. Iš kitos pusės, kaip galima tikėtis iš paauglės dukters atvirumo, jei ji nuo mažų dienų gauną iš suaugusiųjų pavyzdį, kad jei yra blogai, išorėje tai neturi atsispindėti. Tai tik parodo, kiek daug slypi už fasadiškai tobulos Vakarų kapitalistinės visuomenės.

Kadras iš filmo „Laiminga pabaiga“

Kaip jau minėta „Laiminga pabaiga“ šviesesnis ir ironiškesnis už prieš tai buvusius jo filmus. Tai matome net iš operatoriaus Christiano Bergerio darbo. Filmo spalvos šviesesnės ir ryškesnės. Pati kamera ilgais kadrais aštriai fiksuoja kiekvieną sceną. Nors veikėjai beveik niekada nerodomi visiškai aiškiai, neretai tuo metu kameros dėmesys būną nukreiptas kitur.

Nors pats filmas, lyginant M. Haneke su pačiu M. Haneke, atrodo silpnesnis (ar bent jau žiūrovas kino salę paliks gavęs ne tai, ko tikėjosi), aktorių vaidyba nepriekaištinga. Izabelle Huppert puikiai įkūnija stiprią, viską kontroliuojančią, bet negalinčią suvaldyti savo sūnaus Aną. Jos brolio Tomo vaidmenį atlieka Mathieu Kassowitzas. Iš pažiūros atviras ir besirūpinantis šeima žmogaus, bet už fasado slypi daug užgniaužtų emocijų ir poreikių. Tačiau labiausiai filme žavi jo dukros Evos (Fantine Harduin) ir senelio Džordžo (Jean-Louis Trintignant) personažai. Jų šiek tiek absurdiški saviti pokalbiai intriguoja ir geriausiai perteikia tai, apie ką yra šių laikų visuomenė.

M. Haneke viso filmo metu žaidžia žiūrovu ir tarsi veda jį jam įprastu keliu. Tačiau „Laiminga pabaiga“ ne tik kad kupina absurdo ir savito humoro, bet ir atneša netikėtumų, kurių nebūtumei tikėjęsis, jei esi pripratęs prie režisieriui būdingo stiliaus.

Filmo anonsas:

Režisierius Michaelis Haneke savo filmais neretai pastato žiūrovą į nepatogią padėtį. Kritiškas žvilgsnis į visuomenę ir mus supančią informaciją verčia permąstyti, kiek mūsų nuosavos mintys, mūsų požiūris yra tikri, o kiek formuojami mus supančio vaizdinių ir garsų srauto. Naujausias režisieriaus filmas „Laiminga pabaiga“ (Happy End, 2017) – ne išimtis. Tačiau jau pavadinimas nurodo, kad šis filmas yra ironiškas ir pašiepia mūsų laikų vakarietišką viduriniąją klasę – tai savotiška Holivudiškojo happyendo parodija. „Laiminga pabaiga“ pasakoja apie aristokratišką Lorenų šeimą, kuri susiduria su problemomis, tačiau stengiasi jas uždangstyti ir apsimesti prieš visuomenę, kad…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 7
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 10
Muzika - 8

8.6

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*