„Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“: nostalgijos fiesta, o gal net orgija (apžvalga)

Kadras iš „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

– Ooh ooh, member Death Star???
– Ooooh, I member!

Žiema žiemužė. Metai jau visai prie pabaigos priartėjo. Atėjo laikas naujam „Žvaigždžių karų“ filmui. Čia tokia nauja Kalėdų laikotarpio tradicija. Nuo šiol nei vienas gruodis be „Žvaigždžių karų“ neapsieis. Čia net ne tradicija, o neišvengiamybė. Susitaikykit su ja ir pabandykit bent kiek pasimėgauti. Čia lyg einant į kažkokių giminaičių balių, kuriam visai nenori būti. Niurnėdamas jau nieko nepakeisi. Gali tik kiek paprasčiau žiūrėti į tai. Gal tada netgi pavyks šiek tiek pasilinksminti.

Aš laikausi (teisingos) nuomonės, kad visi „Žvaigždžių karai“ jau buvo sukurti nuo 1977-ųjų iki 1983-ųjų. Jų visiškai pakako, pakanka ir pakaks. Viskas, kas buvo po to, tai arba nesusipratimas (Priešistorės trilogija), arba nostalgijos fiesta, kurią galima palyginti su karvyte, kuri iš pradžių valgo šviežią žolytę, o po to ima ją atrajoti ir čiaumoti dar sykį. Būtent tai ir buvo VII epizodas. Visai geras, bet IV epizodo klonas. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ (Rogue One: A Star Wars Story, 2016) irgi papuola į tą nostalgijos filmų kategoriją. Netgi labiau nei VII epizodas.

Kadras iš „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Nepaisant to, naujojo „Disnėjaus“ valdybos narių produkto laukiau su nekantrumu. Aš silpnas žmogus. Ir vienišas. Mano gyvenime mažai įvykių. Tad neteiskit manęs. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ intrigavo ne tik tuo, kad tai pirmasis „Antologijos“ (nors dabar šią seriją lyg ir nuspręsta vadinti „Žvaigždžių karų istorijomis“) filmas. Jis žadėjo pasiūlyti šiek tiek kitokį žvilgsnį į serijos visatą. Tai turėjo būti karo filmas. Tamsesnis, realistiškesnis, žiauresnis. Noras įnešti į franšizę kažką naujo visada sveikintinas, tad į filmą ėjau atviru protu. Taip sakant, rodykit man ką nors – aš visas jūsų.

Reklama

„Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ sugrįžta į pačią mylimiausią „Žvaigždžių karų“ visatos erą. Imperija yra pačioje savo galybėje, visa galaktika jai paklūsta, o sukilėlių pasipriešinimas labiau primena beviltiškas pastangas išsaugoti viltį, o ne rimtą, lygiavertę kovą. Tačiau net ir tam pasipriešinimui artinasi galas, mat Imperija slapta ruošia naują superginklą, galintį sunaikinti ištisas planetas. Tačiau jūs ir patys žinote, apie ką čia eina kalba… Taigi grupelė sukilėlių išsiruošia į neįmanomą misiją: pavogti naujojo ginklo planus ir galiausiai perduoti juos princesei Lėjai, idant galėtų įvykti IV epizodas.

Žodžiu, istorija kažkur girdėta, tik dar nematyta. Ir čia esama tokio įdomaus momento. Juk jeigu jau bent kiek domiesi „Žvaigždžių karais“ (o jeigu jau eini į šį filmą, tai tikriausiai domiesi), tai puikiai žinai, kuo pasibaigs šita istorija. Planai bus perduoti. Ir? Šioje vietoje žiūrovo nebenustebinsi. Tai padaryti būtų įmanoma tik a) netradiciniu tos žinomos istorijos papasakojimu; b) stipriais ir įdomiais veikėjais; c) išskirtiniais vaizdais. Ką šiuose departamentuose „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ pasiūlo?

Kadras iš „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Na, bent jau vaizdai yra beveik tobuli (tas „beveik“ čia yra labai svarbus, bet apie tai šiek tiek vėliau). CGI tiesiog nepriekaištingas: mūšiai kosmose įtraukiantys, pilni įsimintinų akimirkų, o kai veiksmas vyksta ant žemės tikros nufilmuotos vietos tobulai papildomos kompiuteriu kurtais objektais. Puikiai sukurti patys pasauliai. Akivaizdu, kad daug darbo įdėta į vietovių modeliavimą. Jos atrodo taip, tarsi jose iš tikrųjų kažkas gyventų. Taigi čia tokia teigiamybė. Yra „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ į ką pažiūrėti. Tikrai yra. Punktas c) kuo puikiausiai išpildytas. Nieko keisto, nes pasirinkto režisieriaus Garetho Edwardso filmai vizualiai būna labai stiprūs. Net šiaip jau nuobodžiai 2014-ųjų „Godzilai“ už vaizdo efektus galėjai žarstyti tik pagyrimus

Problema yra su pirmaisiais dviem punktais. Visų pirma, pačiu pasakojimu. Jis mažų mažiausiai neįmantrus. Pažadu, kad jis jūsų niekuo nenustebins. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ yra surinktas tarsi iš „Lego“ kaladėlių. Buvo numatyta, kokie elementai jame turėtų būti, o po to žaistas žaidimas „sujunk taškus“. Nuo vieneto prie dvejeto iki trejeto. Nesupraskit manęs klaidingai. Tikrai nėra taip, kad filmas keltų žiovulį. Nuobodulį taip, bet ne žiovulį. Čia esama tokios plonytės ribos. Tačiau jame gausu ištęstų ar tiesiog nieko nereiškiančių scenų. Esama netgi tokių epizodų, kurie nežinia kaip ir kodėl atsidūrė filme.

Šioje vietoje reikėtų padaryti tokį pastebėjimą. Vasaros pradžioje buvo pranešta, kad „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ pradinė versija „Disney“ komitetui nelabai patiko. Atseit, buvo gerokai per tamsi jų skoniui. „Mamytės savo vaikučių į jį tikrai nesives, o tai papildomi keli šimtai milijonų!“ – sakė jie. Taigi aktoriai kuriam laikui sugražinti į darbą, prifilmuota nemažai naujos medžiagos. Tai pakankamai jaučiasi. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ kažkuo primena sulopytas kelnes. Kartais lopai padaryti taip kokybiškai, kad sunku juos ir identifikuoti. Tačiau yra dalių, kurios bado akis. Tarkime, filmo pabaiga yra akivaizdžiai pakoreguota. Net įdomu, kiek stipriai. Re-shoot’ų yra tiek daug, kad netgi scenos, kurios panaudotos pirmuosiuose filmo anonsuose, neatsilaikė prieš griežtą prodiuserių ranką. Žinoma, prie chaoso lygio „Savižudžių būryje“  nei iš tolo neprisiartinama, bet bendrą vaizdą tokie dalykai tikrai gadina.

Kadras iš „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Žinote, kas dar gadina bendrą vaizdą? Kai kurie personažai, kurie sugrįžta iš IV epizodo. Tarkime, filme pakankamai daug laiko ekrane matai tokį aukšto rango Imperijos karininką Tarkiną. Jis IV epizodą vadovavo „Death Star“. Bėda tik ta, kad jį suvaidinęs Peteris Cushingas jau senokai miręs. Ką daryti tokiu atveju? Pasamdyti naują aktorių? Atsisakyti šio personažo? Abu sprendimai logiški ir teisingi, ir abu jie nepasirinkti. Tarkinas sugeneruotas kompiuteriu. Mažiau atidūs arba tie, kurie su IV epizodu menkai susipažinę, to gal net nepastebės, bet šių eilučių autoriui šis sprendimas buvo net ne tiek keistas, kiek makabriškas. Disnėjau, nedarykit taip daugiau… Aj, dar filme kelioms sekundėms pasirodo jauna princesė Lėja. Įspūdis irgi mažų mažiausiai keistas.

Tačiau ir tikri, gyvų aktorių suvaidinti veikėjai originalumu ir gelme neišsiskiria. Pagrindinė veikėja Jyn Erso dar turi kažkiek patrauklumo (na labai jau graži ta Felicity Jones… ką aš dabar padarysiu?), šiek tiek istorijos. Tačiau visi kiti tėra animacinių serialų veikėjai. Diego Luna’os personažas yra tiesiog herojiškas su šiek tiek tamsos savyje. Žodžiu, dar vienas nepavykęs bandymas sukurti naująjį Haną Solo. Donnie Yeanas ir Jiangas Wenas yra linksmi ir šiek tiek dvasingi draugai, kurie yra draugai nežinia kodėl. (Tai kad jie abu azijiečiai, o vienas pagrindinių „Disnėjaus“ tikslų yra didinti pajamas iš „Žvaigždžių karų“ nuolat augančioje Kinijos rinkoje tėra nereikšmingas sutapimas). Pilotas Rizas Ahmedas yra tiesiog pilotas (arabiška jo kilmė ir „Disnėjaus“ noras pabrėžtinai demonstruoti savo atvirumą ir diversiją taip pat tėra sutapimas). Nei vienas iš šių veikėjų neturi kažkokių išskirtinių charakterio bruožų, charizmos. Tiesą sakant, tau net nelabai ir įdomu, kaip susiklostys jų likimas. (Spoileris! Visi miršta, bet jums tai nei kiek nerūpės.) Simpatiją kelia nebent robotas K-2SO, kuris, ko gero, yra labiausiai pavykęs filmo personažas. Na, prie jo dar galima pridėti ir pagrindinį blogiuką. Benas Mendelsohnas iš tikrųjų sukūrė bjaurų, šiek tiek bauginantį, bet sykiu ir simpatišką veikėją.

Kadras iš „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Didžiausias  „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ trūkumas yra savotiškos manipuliacijos gausa. Toks jausmas, kad filmas net nesistengė būti pernelyg originalus. Šiek tiek originalumo reikėjo, kad publika ir kritikai per daug nesikabinėtų. Tačiau tik šiek tiek. NE-PER-DAUG! Pabandysi žmogus šiek tiek pamandravoti ir tavo milijardinės investicijos (George’as Lucas’as už „Žvaigždžių karus“ puspenkto milijardo gavo…) šuniui ant uodegos! Todėl šiaip čia pilna reference’ų, be reikalo sugrįžtančių veikėjų, jau matytų set piec’ų ir t.t. ir pan.

Taip sakant, dalykai, nuo kurių hardocore fanams sukyla erekcija, už kuriuos visi mokės pinigus. Atsimenat „Death Star“? Atsimenat „X-Wing’us“? Atsimenat „TIE fighter’ius“? Atsimenat Darthą Vaderį? Atsimenat? Atsimenat? Regis, joks „Žvaigždžių karų“ filmas negali egzistuoti be šių elementų.

Rezultatas – produktas, kuris puikiai atrodo, yra kompetetingai susuktas, pilnas lengvai atpažįstamų elementų, bet neturi absoliučiai jokio turinio. Kaip kad labai teisingai pastebėjo protingi žmonės, „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ yra, ko gero, pats brangiausias ir geriausias visų laikų fanų filmas. Geriausias ir brangiausias. Tačiau visgi. Fanų filmas.        

Filmo anonsas:

- Ooh ooh, member Death Star??? - Ooooh, I member! Žiema žiemužė. Metai jau visai prie pabaigos priartėjo. Atėjo laikas naujam „Žvaigždžių karų“ filmui. Čia tokia nauja Kalėdų laikotarpio tradicija. Nuo šiol nei vienas gruodis be „Žvaigždžių karų“ neapsieis. Čia net ne tradicija, o neišvengiamybė. Susitaikykit su ja ir pabandykit bent kiek pasimėgauti. Čia lyg einant į kažkokių giminaičių balių, kuriam visai nenori būti. Niurnėdamas jau nieko nepakeisi. Gali tik kiek paprasčiau žiūrėti į tai. Gal tada netgi pavyks šiek tiek pasilinksminti. Aš laikausi (teisingos) nuomonės, kad visi…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7
Scenarijus - 6
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 6
Muzika - 7

7

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*