fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Septynios seserys“ ir vienas prastas scenarijus (apžvalga)

Kadras iš filmo „Septynios seserys“

Atrodo, mokslinės fantastikos, o ypač distopijos, žanro mėgėjams dabar – aukso laikas. Neseniai praūžę serialai: „Vakarų pasaulis“ (Westworld, 2016) ir „Tarnaitės pasakojimas“ (Handmaid‘s tale, 2017), pasiūlė ne tik įdomias istorijas su puikiais aktoriais, nemažu biudžetu, bet ir jau spėjo pelnyti žiūrovų bei kritikų simpatijas – artėjančiuose „Emmy“ apdovanojimuose abu serialai yra vieni iš favoritų.

Man, kaip tikrai mėgėjai, „besilydančiai“ nuo šio žanro, imponavo pasirodęs „Septynių seserų“ (Seven sisters, 2017) filmo anonsas: tai istorija apie ateitį, kurioje žmonijos populiacija viršija visas įmanomas normas, todėl šeimoms leista auginti tik po vieną vaiką. Vis tik Terensas (Willem Dafoe) ryžtasi paslapčia užauginti savo septynias dukras. Kiekvieną iš jų pavadina savaitės diena ir į gyvenimą už buto ribų vienai seseriai galima išeiti tik jai skirtą dieną (Antradienei – antradienį, Penktadienei – penktadienį ir t.t.). Tuomet Pirmadienė netikėtai dingsta. Taip prasideda filmo intriga.

Žadėjęs būti įdomiu, filmas tampa nykiu jau po šio įžanginio pasakojimo. Įžanga, beje, papasakojama per pirmas penkias minutes. Bet tai dar galima atleisti. Tiesiog tai, kas vyksta toliau, yra nedidelis, nelogiškas farsas, neapsisprendžiantis, ar tai mokslinė fantastika, ar veiksmo filmas (jei galvodami apie abu prisiminėt „Matricą“, „Septynioms seserims“ iki jos ir Wachowski seserų genialumo gerokai toliau nei mums iki distopinės ateities).

Kadras iš filmo „Septynios seserys“

Scenarijus neplėtojamas: seserys elgiasi taip, kaip palanku režisieriui, bet ne dėl savo veikėjų charakteristikų. Ko gero, taip nutinka dėl personažų portretų nebuvimo. Septynios seserys filmo metu nesikeičia, jos visos iš esmės panašios. Skirtumai tarp jų suformuoti stereotipiniai: Šeštadienė yra tūsintoja, pirmadienė – darboholikė, Sekmadienė – giliai tikinti, o jeigu likusios dienos jums su niekuo nesiasocijuoja, tai ir veikėjas atskirsite ne iškart.

Lygiai tokie pat nykūs ir filmo blogiukai ar kiti antraeiliai personažai. Jų sprendimų motyvacijos lieka neaiškios kaip ir kai kurių veikėjų reikalingumas filme. Taip, keliose scenose bandoma sukelti įtampą, keliose stilingai pasišaudoma. Pati filmo stilistika ganėtinai smagi, be nereikalingų elementų. Nors, turint omenyje, jog rodoma niūri žmonijos ateitis, pažengusi technologiškai ir degradavusi morališkai, norėtųsi, kad būtų skirta kiek daugiau dėmesio miestų aplinkai, atmosferai, žmonių tarpusavio santykiams. Filmo pradžioje tam skiriama dėmesio, tačiau vėliau belieka tenkintis režisieriaus numestais trupiniais.

Noomi Rapace, vaidinanti visas septynias seseris, bandė filmą „gelbėti“. Besistengdama suteikti kiekvienai seseriai jai būdingų bruožų, N. Rapace, ko gero, „išspaudė“ iš scenarijaus viską, ką buvo įmanoma. Aktorės darbas vertas liaupsių.

Kadras iš filmo „Septynios seserys“

Tačiau jeigu esate matę kanadiečių serialą „Juodoji našlaitė“ (Black Orphan), kuriame Tatiana Maslany vaidina taip pat nesuskaičiuojamą krūvą klonų, suprasite, kur slypi tokių filmų (kuriame viena aktorė vaidina daug veikėjų) jėga: jos visos skirtingos, vienai galima jausti simpatiją, kitos nemėgti, o svarbiausia – įmanoma tiesiog užmiršti, jog visus vaidmenis nuostabiai atlieka vienas žmogus. Deja, tam „Septyniose seseryse“ neužtenka net fenomenalios vaidybos. Juk gaudami „Oskaro“ statulėles aktoriai ne veltui dėkoja režisieriams ir scenaristams.

Angliškai filmas turi dar vieną pavadinimą – „Kas nutiko Pirmadienei?“. Deja, ilgai lieka neaišku, kuri iš seserų yra kelintadienė, taip ir lieka neįdomu, kas tai Pirmadienei nutiko. Kai tai paaiškėja, intriga lieka paklydusi kažkur pirmose penkiolikoje filmo minučių. Vietoje to iškyla kitas klausimas – kas nutiko geriems mokslinės fantastikos filmams bei šiam kino vakarui. Jis turėjo būti praleistas turiningai, o jausmas po jo nuviliantis kaip pirmadienio rytas.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.