„Stebuklas“: vienus prajuokino, kitiems – išspaudė ašarą

Gruodžio 8 dieną didžiuosius Lietuvos kino ekranus pasiekė tragikomedija „Stebuklas“. Pirmieji žiūrovai, tarp jų kultūros, meno, verslo, ir pramogų pasaulio atstovai, suskubo įvertinti debiutuojančios Eglės Vertelytės kūrinį, nukeliantį į netolimą praeitį – 1992 metus, kai sugriuvus sistemai, kurioje gyventa daug metų, visuomenė buvo priversta prisitaikyti prie nepažįstamos, laukinės realybės.

Lokali „Stebuklo“ istorija jau buvo įvertinta tarptautiniame kino žemėlapyje – Toronto kino festivalyje kelionę pradėjusi juosta spėjo apkeliauti Reikjaviką, Liuksemburgą, Valjadolidą, Torunę. Taip pat aukščiausios klasės Minsko, Kairo ir Talino kino festivalius. „Tai kino stebuklas, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą“, – taip filmą apibūdino Toronto kino festivalio programos sudarytojas Dimitris Eipidesas. Kino kritikas Vassilis Economou portale „Cineuropa“ rašė: „Stebuklas“ – subtili, ironiška, tragikomiška, beveik satyriška staigaus perėjimo nuo komunizmo į siaučiantį kapitalizmą ir netradicinio troškimo visko, kas vakarietiška, kuriuos patyrė buvusios Sovietų respublikos ankstyvuosiuose devyniasdešimtuosiuose, kritika“.

Po filmo premjeros Lietuvoje žiūrovai, kuriems vaizduojamas laikotarpis puikiai, ar net iki skausmo, pažįstamas ir artimas, pasidalijo savo įspūdžiais apie filmą: vieniems jis pasirodė linksmas ir nuotaikingas, kitiems – išspaudė ašarą.

Aktoriui Žilvinui Tratui filmas pasirodė labai autentiškas: „Vos ne Holivudiškas scenarijus – pagrindinis personažas norėjo A, bet galiausiai gavo geriau negu A ir B kartu sudėjus. Tikrai patiko filmas“. „Cinescopė Rental“ projektų vadovas Tomas Katinas prisiminė eiles prie banko ir kitus laikotarpio akcentus: „Taip iš tikrųjų buvo. Tai iš dalies yra dokumentika“. Kino operatorius Ramūnas Greičius („Tadas Blinda. Pradžia“) teigė, kad jam filmas skaudžiai rezonavo su jaunyste: „Ir labai dažnai juokiausi ir labai graudu buvo. Geras filmas. Mes turime gerą režisierę Lietuvoje“. Fiktyvios reklamos agentūros „Faksimilis“ šefas Gintas pritarė, kad sukurta labai puiki nuotaika. Jam taip pat labai patiko filmo formatas 4:3.

Aktorei Rimantei Valiukaitei filmas pasirodė labiau liūdnas: „Jis mane sužavėjo ir sukrėtė, labai verkiau finale“, tuo tarpu aktorei Gabijai Siurbytei filmas sukėlė daug juoko: „Labai smagu nueiti į lietuvišką filmą, kuriame ir juokiesi ir verki, ir labai nori, kad personažui sektųsi“. Jai pritarė ir filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ prodiuserė Živilė Gallego, kuriai filmas pasirodė nuotaikingas: „Aš radau tame filme ir paslėpto prancūziško humoro“.

Reklama

Žymus režisierius Algimantas Puipa („Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“) sveikino debiutuojančią režisierę susitvarkius su nelengvu tragikomedijos žanru: „Debiutas yra puikus. Puikūs aktoriniai darbai. Labai sunku tokiame žanre išsilaikyti tarp farso ir kažkokio pervaidinimo, juokinimo. Kas yra puikiai, subtiliai padaryta“. Prodiuseris Kęstutis Drazdauskas prisipažino, kad tokio filmo seniai laukė: „Nuostabus filmas. Džiaugiuosi, kad toks filmas atsirado“. Žurnalistė Aistė Stonytė patikslino, kad laukimas užtruko 40 metų: „Jis man priminė „Riešutų duoną“, nes 40 metų po „Riešutų duonos“ lietuviškame kine nebuvo sukurta gera tragikomedija. Šitas filmas, yra labai moteriškas. Labai jaučiasi moters režisierės ranka, nes tokias detales, kokias pastebėjo Eglė, gali pastebėti tik moteris“.

Aktorę Emiliją Latėnaitė-Beliauskienę filmas paveikė ne tik kaip menininkę ir žiūrovę, bet ir kaip lietuvę: jai pasirodė įdomus lietuviško identiteto ieškojimas ir mūsų istorijos vaizdavimas.

„Stebuklas“ jau rodomas visuose Lietuvos kino teatruose.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*