fbpx
Stop kadras

Stop kadras #14. „Baltas kaspinas“

Kadras iš filmo „Baltas Kaspinas“  Šaltinis -  stevenbenedict.ie
Kadras iš filmo „Baltas kaspinas“
Šaltinis – stevenbenedict.ie

Austrų kino režisierius Michaelis Haneke kino žiūrovams labiausiai pažįstamas dėl tokių kino juostų kaip „Pakvaišę žaidimai“ (Funny games, 1997) ir „Pianistė“ (The piano teacher, 2001). Filmuose leidęs pasinerti į tamsiausias žmogaus gelmes, režisierius kruopščiai nagrinėjo smurto temą. Kartais nieko neaiškindamas žiūrovui, o kartais priversdamas susierzinti dėl vienokių ar kitokių įvykių, M. Haneke nepalikdavo abejingų.

Po „Pianistės“ didžiausio pripažinimo M. Haneke sulaukė tik po 8-ių metų į pasaulį išleidęs „Baltą kaspiną“ (The White ribbon, 2009). Filmui ruošėsi beveik dešimt metų. Vien pusmetį užtruko, kol iš septynių tūkstančių vaikų išsirinko pagrindinius, kurie vaidino filme.

Filmas žiūrovą nukelia į 1913 metus, kai į veidą jau ima alsuoti Pirmojo pasaulinio karo nuotaikos, stiprėja tautos, kaip nacijos, reikšmė – atsiduriame mažame ir beveik izoliuotame Šiaurės Vokietijos kaimelyje. Jame ima vykti mistiniai dalykai: kažkas pagrobia vietinio dvarininko sūnų, ištiesią vielą tarp medžių, kad gydytojas nukristų nuo žirgo ir susižeistų, „nušienauja“ visą kopūstų daržą. Perskaičius filmo aprašymą ne vienas kino žiūrovas patikėtų, kad tai kupinas mistikos filmas, galbūt turintis dramos (taip teigia internetinė filmų duomenų bazė – IMDB) elementų. Mistikos čia tiek, kiek susikuria kiekvienas žiūrovas.

Pasirodęs filmas apskriejo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį. Sužavėjęs nuskynė Kanų „Auksinę palmės šakelę“, o kino kritikai pranašavo sėkmę „Oskarų“ ceremonijoje, tačiau juos pralaimėjo Argentinos kriminaliniui trileriui „The Secret in their eyes“ (2009). Vėliau žiniasklaidoje pasirodė keletas straipsnių, kuriuose buvo rašoma, kad balsavę Akademijos nariai neperžiūrėjo visų nominuotų filmui.

Lietuvoje „Skalvijos“ kino teatras kvietė žiūrovus diskutuoti apie filmą, taip atsirado septyni pokalbiai, kuriuos moderavo skirtingų sričių mąstytojai – filosofai, psichologai, dvasininkai, istorikai ir t.t. (Vieną iš pokalbių galite rasti čia.)

Kadras iš filmo „Baltas Kaspinas“  Šaltinis -  maguiresmovies.blogspot.com
Kadras iš filmo „Baltas kaspinas“
Šaltinis – maguiresmovies.blogspot.com

Ar galėtumėte išvardinti daug filmų, kurie Lietuvoje būtų sulaukę tokio atgarsio, apie kuriuos vėliau būtų kalbama ir diskutuojama ne tik kino centre, bet ir akademiniuose sluoksniuose? „Baltas kaspinas vienas tokių filmų.

Šįkart M. Haneke kalba apie smurtą iš vaikų pozicijos ir pranašauja, kaip tai gali virsti didžiausia XX a. tragedija – Antruoju pasauliniu karu. Jis dar baisesnis nei Pirmasis. Iš istorijos vadovėlių žinome, kad Vokietija po jo nubausta nei per daug skaudžiai, nei per silpnai – atimtos žemės, neleidžiama turėti didelės kariuomenės, mokamos reparacijos, vokiečiai jaučia didžiulę nuoskaudą ir pyktį savo priešininkams, kadangi galvoja, kad pergalė buvo jau visai čia pat. Iš kitos pusės – tai leidžia pasėti pykčio, gėdos, kaltės ir keršto sėklą, kuri auga ir virsta Nacistine Vokietija su Adolfu Hitleriu priešakyje, o juo tiki visa tauta.

Ta tauta ir yra M. Haneke vaizduojami pagrindiniai herojai – vaikai. Juk būtent jie, po 20 metų, 1933 m. sausio 30 dieną sveikins A. Hitlerį, kuris bus paskirtas Vokietijos kancleriu. Dvasiškai ir emociškai suluošinti, jie paklus vadui, nes drausmės ir taisyklių juos vaikystėje išmokė tėvai.

Filme pagrindiniai filmo personažai neturi vardų – mokytojas, repetitorius, baronas pastorius, pastoriaus žmona ir t. t. Iš to gimsta ir savotiškos alegorijos apie politinį puritonizmą, jo krizę.

Režisierius šįkart elgiasi priešingai nei ankstesniuose savo filmuose – nerodo smurto vaizdų. Vaikas atsineša rykštę, paduoda tėvui, nueina į savo kambarį, uždaromos durys. Žiūrovas ima laukti, įsivaizduoti kirčio garsą. M. Haneke tik pateikia tam tikras nuorodas, o žiūrovui leidžia pačiam patirti tiek smurto, kiek jo vaizduotė gali sukurti.

Kadras iš filmo „Baltas Kaspinas“  Šaltinis - curzoncinemas.com
Kadras iš filmo „Baltas kaspinas“
Šaltinis – curzoncinemas.com

Filmo tempas lėtas, niekur pernelyg neskubama, todėl žiūrovas prie ekrano praleidžia beveik pustrečios valandos. Tačiau visą šį laiką mes nerimaujame, stebime, kaip buitiniai ir kasdieniai miestelio įvykiai persipina su neįprastais miestelio nutikimais. Stebime kaip vaikai, kuriuos banaliai esame linkę vadinti suaugusiųjų veidrodžiais, atspindžiais, apnuogina didžiausias suaugusių žmonių ydas ir nuodėmes. Pasibaigus filmui jis nepateikia atsakymų, neišsprendžia mįslių – taip ir nesužinome, kas miestelyje sėjo smurtą, tačiau greičiausiai jaučiame, kas jį užaugino.

Simbolinis baltas kaspinas filme suprantamas kaip tyrumo ir skaistumo simbolis, užrišus vaikams ant rankų, jis transformuojasi virsdamas pykčio, skausmo, nepasitikėjimo ir begalinio smurto simboliu. Tai tiesiog negali neišsiveržti vienokia ar kitokia smurto forma.

Manau, kad apie „Baltą kaspiną“ reikšminga kalbėti būtent dabar – kai smurtui daromės pernelyg pasyvūs, kai kitų skausmas nebekelia nuostabos, kai viešajame transporte suklupus vyriškiui tik po pusvalandžio suprantame, kad jis mirė, ar gatvėje praeiname be jokių emocijų pro gulintį žmogų. Kai išsitraukiame išmaniuosius telefonus ir imame fiksuoti muštynes, užuot tuo pačiu telefonu nusprendę paskambinti policijai. Tokius pavyzdžius būtų galima tęsti ir tęsti.

Rašytojas, filosofas Jaroslavas Melnikas kalbėjęs su žurnalistu Ryčiu Zemkausku jo laidoje „Pasivaikščiojimai“ atkreipė dėmesį, kad fašizmas po Antrojo pasaulinio karo niekur nedingo, jis labai imlus ir dabar. Fašizmui svarbiausia tvirtinti, kad aš esu aukštesnė rasė, o visi kiti – žemesnė.

„Baltas kaspinas“ gali būti suvokiamas kaip savotiškas perspėjimas, kad nereikia auklėti jaunų žmonių absoliučios ir dogmatiškos ideologijos principais. Pasak M. Haneke, taip gimsta įvairios terorizmo formos, kurios gyvybingos ir turi savo šalininkų net dabar.

Komentarai
Daugiausia stebi, klauso, analizuoja ir kritikuoja. Po to kažką ir parašo.