SCA’16. „Sumaišties dienos“ – skausmingai atpažįstama tikrovė (apžvalga)

Kadras iš filmo „Sumaišties dienos“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Sumaišties dienos“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Laukiniai 90-ieji – be taisyklių, veržlūs, chaotiški. Atsivėrę Vakarai, kurių naujovės labai padrikai pasiekė posovietinių šalių visuomenę. Neribotos galimybės, kurios visgi pasirodo ribotos. Bandymas kurti naują gyvenimą, privatizacija ir naujų verslų bumas, kuris dažnai baigdavosi finansiniu fiasko. Klestintis mafijos tinklas, smurtas, kraujas, pinigai, narkotikai ir muzika. Iš dabarties perspektyvos – tamsūs it viduramžiai ir sunkiai apibrėžiami. Daugelis turime prisiminimų apie 90-uosius, tačiau sunkiai galime juos nusakyti. Tokie jie buvo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose posovietinėse valstybėse. Lietuvoje dar niekas rimtai nesiėmė nagrinėti, kaip mes gyvenome tada, o štai estai pabandė.

Visai šviežia režisierė Triin Ruumet – tokia šviežia, kad jos filmas „Sumaišties dienos“ (The Days That Confused, 2016) yra jai pirmasis – sukūrė dinamišką ir tamsų 90-ųjų Estijos provincijos paveikslą. Su šiuo filmu debiutavo beveik visa jo kūrybinė komanda ir tai pirmasis jaunos prodiuserinės kompanijos „Kinosaurus“ darbas. Ir jiems pavyko – Karlovy Varų kino festivalyje filmas buvo nominuotas „East of West“ apdovanojimui. Komandai pavyko perteikti betikslį ir pašėlusį jauno žmogaus gyvenimą laikotarpyje, kai senos taisyklės buvo atmestos, o naujos dar nesukurtos. Gimusi 1988 m. režisierė Triin Ruumer užaugo ant galinės BMW sėdynės (jos pačios žodžiais tariant), iš to, cigarečių dūmų (jos tėtis rūkydavo vairuodamas) ir miško, ji sukūrė šį stiprų, gerai atpažįstamą paveikslą.

Kadras iš filmo „Sumaišties dienos“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Sumaišties dienos“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Sumaištis yra visame „Sumaišties dienų“ siužete. Dėl to tampa sunku sekti siužetą. Tačiau, kai pagauni pagreitį, tiesiog pasileidi kartu su pagrindiniu veikėju Alaru (akt. Hendrik Toompere jaunesnysis) nevaldomos mašinos greičiu. Jis geria su draugais, važinėja mašinomis, leidžia laiką su merginomis, susideda su mafija, papuola į avariją. Ir taip nuolatos visą filmą be jokio aiškaus tikslo. Kaip Alaras aiškina Marijai (akt. Klaudia Tiitsmaa): „Gyvenimas yra balius. Gimsti – visi baliavoja, miršti – irgi balius.“ Ir, žinoma, tarpe tarp jų irgi nuolatinis balius. Taip ir gyvena Alaras be jokios gilios prasmės (nors iš šono vis girdime jo mamos balsą, spaudžiantį ką nors veikti ir net klausiančios, ar tik ne „pederastas“ jis yra). Tai filmas apie pasirinkimus, o gal tiksliau apie nesirinkimą ir leidimąsi kartu su gyvenimu pasroviui. Nuolatiniai miško ir kraujo motyvai žymi tamsius ir žiaurius 90-uosius, kuriuose siautėja žiaurūs ir laukiniai žvėrys – naujomis galimybėmis nesugebantys pasisotinti ir jų dar nesugebantys suvokti ir išnaudoti jauni Estijos žmonės.

Siužetas gal ir nėra originalus. Tačiau tai neturėtų labai rūpėti lietuviškai auditorijai. Žinoma, „Sumaišties dienos“ yra apie Estiją ir sukurtas estų. Visgi tai taip be galo atpažįstama ir tikra, kad vietomis atrodo, kad tai apie tavo kaimą, tavo aplinką. Labai tikroviškai ir natūraliai pavaizduotas provincijos jaunimo gyvenimas, kurį, tiesą sakant, galima pamatyti ne tik nusikėlus 20 metų atgal, bet ir dabar nuvykus ir bet kurį Lietuvos kaimą. Taip, gal ir kitokia muzika skambėtų. Filme, žinoma, skamba estų popmuzika, kuri, beje, daugelyje vietų prideda sveikos ironijos rodomam vaizdui. Labai gerai atskleidžiamas socialinis ir kultūrinis pagrindinių veikėjų laukas – nieko neveikimas, nuolatinis alkoholio vartojimas, požiūris į moteris, smurtas ir griebimasis bet kokių rizikingų, bet viliojančių veiklų.

Reklama
Kadras iš filmo „Sumaišties dienos“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Sumaišties dienos“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Ypač stipriai filme atskleidžiam kaimo ir miesto skirtis. Pats Alaras prie savo giminaičio ir naujų pažįstamų iš Talino sekundei išsižada savo nevaldomų draugų – „totalus kaimas“ sako jis. Ta panieka sau pačiam, kaip „kaimiečiui“, ir taip pat lyg ir paniekinantis, bet kartu pavydus požiūris į svečius iš Talino. Labai natūraliai atskleidžiamas nesusikalbėjimas, kai ne tik žodinė kalbėsena, bet ir kūno kalba stipriai skiriasi tarp „kaimiečių“ ir „miestiečių“.

Estijoje šis filmas sukėlė diskusijas apie paskutinį XX a. dešimtmetį, Lietuvoje kol kas neatsirado kūrinio, kuris galėtų sukelti diskusijas apie šį laikotarpį (o būtų įdomu). Dinamiškas, chaotiškas, socialinis filmas „Sumaišties dienos“ neabejotinai vertas lietuviškos auditorijos dėmesio. Galbūt tai nebus pats geriausias jūsų matytas filmas, tačiau tai įtaigus ir nepaprastai įdomus paveikslas apie tai, ką mes pradedame pamiršti, bet gal jau laikas ir prisiminti.

Filmo anonsas:

 

Save

Laukiniai 90-ieji – be taisyklių, veržlūs, chaotiški. Atsivėrę Vakarai, kurių naujovės labai padrikai pasiekė posovietinių šalių visuomenę. Neribotos galimybės, kurios visgi pasirodo ribotos. Bandymas kurti naują gyvenimą, privatizacija ir naujų verslų bumas, kuris dažnai baigdavosi finansiniu fiasko. Klestintis mafijos tinklas, smurtas, kraujas, pinigai, narkotikai ir muzika. Iš dabarties perspektyvos – tamsūs it viduramžiai ir sunkiai apibrėžiami. Daugelis turime prisiminimų apie 90-uosius, tačiau sunkiai galime juos nusakyti. Tokie jie buvo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose posovietinėse valstybėse. Lietuvoje dar niekas rimtai nesiėmė nagrinėti, kaip mes gyvenome tada, o štai…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8
Scenarijus - 7
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 8
Muzika - 8

7.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*