Suskaitmenintas ir restauruotas A. Aramino filmas „Maža išpažintis“

Donatas Pečiūra
Fotografė Kristina Sereikaitė

Vasario 14-osios vakarą „Skalvijos“ kino centre visuomenei buvo pristatyta suskaitmeninta ir restauruota režisieriaus Algirdo Aramino 1971 m. sukurta drama „Maža išpažintis“.

Filmo analoginę kopiją, kurią suskaitmenino Lietuvos centrinis valstybės archyvas, o vaizdą ir garsą vėliau restauravo Lenkijos specialistai, Lietuvos kino centras (LKC) padedamas diplomatinio korpuso Maskvoje parsivežė iš Rusijoje esančio filmų archyvo.

„Parsivežėme bent devynetą dėžių, kuriose buvo sukrauta 35 mm juostos. Visos tos juostos buvo skaitmeninamos archyve, po to kompiuteriniu būdu atkerpami pradžia ir pabaiga. Iš UAB „Lietuvos kinas“ saugomų juostų, kurios dabar yra labai baisios kokybės, buvo nukerpami pradžios ir pabaigos titrai, jie vėliau skaitmeninami. Ir visa tai – atskyrus garsą ir vaizdą – buvo restauruojama. O šiuo metu yra dirbama su filmų dialogų vertimu į prancūzų ir anglų kalbas“, – apie filmo restauravimo darbus LKC sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus specialistas Vidas Grigoraitis.

Vidas Grigoraitis
Fotografė Kristina Sereikaitė

Nepažintas režisierius

Reklama

Iš tikrųjų A. Araminas ir jo darbai nėra gausiai aptarti lietuviškoje kultūrinėje erdvėje. Kaip juostos pristatymo metu teigė kino kritikė Rasa Paukštytė, režisierius dažnai likdavo tarsi antrame plane už pagrindinių Lietuvos vaidybinio kino režisierių.

Pirmieji režisieriaus darbai sukurti 7-ojo dešimtmečio viduryje, kuomet kinas, kalbantis apie žmogaus vidines problemas, apie išpažintį sau pačiam, nebuvo gerbiamas taip, kaip filmai apie pokario kovas, tarpusavio konfliktus, socialines problemas. Todėl ir buvo atsainiai žiūrima į pirmuosius A. Aramino filmus.

Pirmasis jo filmas netgi buvo peikiamas už tai, kad buvo panašus į M. Antonioni filmus, kad jame nėra socialinio fono. M. Antonioni žiūrovams parodydavo bent socialinį foną, o štai A. Aramino filme net to nėra – vien tik nagrinėjamos asmeninės problemos.

„Šiandien net į galvą neateitų, kad tai galėtų būti neįdomu. Šių dienų modernus kinas mums kalba ir apie žmogaus vidų, ir apie išorinius bei vidinius konfliktus. Tačiau tuomet tai atrodė ne taip svarbu, kaip atviresnių konfliktų temos ar žanrai. A. Araminas buvo lyriškas režisierius, subtilus. „Surask mane“, „Ir kai aš mažas buvau“ ir tuo labiau „Maža išpažintis“ – būsenų filmai, filmai apie žmogaus asmeninę erdvę“, – pastebėjimais apie režisieriaus kūrybą dalinosi Rasa Paukštytė.

Rasa Paukštytė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Nepaprastų sugebėjimų žmogus

Prisiminimai apie režisierių ir jo gyvenimą pasidalino ne vieną jo filmą nufilmavęs žymus lietuvių vaidybinio ir dokumentinio kino operatorius Donatas Pečiūra:

„Man atrodo, kad A. Aramino kūryba yra vienintelė, kuri Lietuvoje dar nėra nagrinėta. Iš tikrųjų jo palikimas yra didesnis nei Raimondo Vabalo. Jis yra nufilmavęs daug filmų, ne visi jie yra vienodai geri ar prasti. Tačiau jo indėlis į lietuvišką kinematografą yra tikrai didelis.

Araminas buvo nepaprastų sugebėjimų žmogus – vien tai, kad jis tais laikais buvo pats geriausias automobilių mechanikas. Turbūt mažai kas žino apie tai. Jis kelerius metus dirbo dirbtuvėje, kuriose mechanikais dirbo vokiečių belaisviai. Tikri inžinieriai vokiečiai, kurie puikiai išmanė amatą. Iš jų šio amato išmoko ir A. Araminas. Tad per visą bendravimą su juo mano mašina būdavo prižiūrėta tikrai labai gerai.

Donatas Pečiūra
Fotografė Kristina Sereikaitė

Jis buvo savamokslis, mokėsi iš Algimanto Mockaus. Pagrindas buvo tai – kad jis buvo labai geras fotografas. Tačiau jis nebuvo baigęs vidurinės mokyklos. Per prievartą įkalbėjau jį įstoti į vakarinę mokyklą ir gauti mokyklos baigimo pažymėjimą. Per kelerius metus jis tai padarė. Todėl vėliau galėjo stoti į Maskvos kinematografijos institutą ir neakivaizdžiai baigti opratorinį fakultetą.

Labai gaila, kad A. Araminas iš šio pasaulio išėjo visų užmirštas. Buvo vienišas. Jį mirusį rado po kelių savaičių vieną savo namuose.“  

Lietuvos kino centras siekdamas išsaugoti kino paveldą ir suteikti prieinamumą visuomenei jau yra suskaitmeninęs ir restauravęs šiuos filmus „Jausmai“ (rež. A. Dausa ir A. Grikevičius, 1968 m.), „Sadūto tūto“ (rež. A. Grikevičius, 1974 m.), „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1973 m.) ir „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969 m.), „Herkus Mantas“ (rež. M. Giedrys, 1977 m.) ir „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V. Žalakevičius, 1966). Iš viso Lietuvos kino centro iniciatyva yra įsigytos 25 reikšmingų Lietuvos kino istorijai vaidybinių filmų, kurie saugomi užsienio archyvuose, kopijos. Artimiausiu metu visuomenei turėtų būti pristatytas suskaitmenintas ir restauruotas Raimundo Banionio 1990 m. sukurtas filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Pristatymas numatomas šių metų kovo mėnesį.

Vakaro akimirkos:

Audrius Meška

Audrius Meška

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.
Audrius Meška

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*