Švedijos Kristina: istorinė asmenybė ir kino personažas

Kadras iš filmo „Karalienė Kristina“ Kino festivalio „Kreivės“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalienė Kristina“
Kino festivalio „Kreivės“ archyvas

Prieš beveik keturis šimtmečius moteris pralenkė savo laikų dvasią. Dešimt karūnos metų: kova už  savo nepriklausomybę, ilgos kasdienės valandos su knyga rankose ir aistringas troškimas gyventi. Taip, karalienė Kristina seniai paliko mus už nugaros. O naujas suomių režisieriaus Mikos Kaurismakio filmas „Karalienė Kristina“ prikelia šią istorinę asmenybę kino ekranuose.

Lietuvos žiūrovai filmą „Karalienė Kristina“, kurį pristato Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“, galės išvysti „Kine po žvaigždėmis“, birželio 18 d. Valdovų rūmų kieme.

Šiaurės Minerva

,,Ji apkvailino mus visus!’’ – taip, juokdamasis, Švedijos karalius Gustavas II Adolfas pasakojo apie savo vienintelį išgyvenusį teisėtą vaiką. Kristina gimė 1626 metų žiemą. Švedija taip vylėsi princo, kad gimus Kristinai dėl jos stipraus balso palaikė ją berniuku. Karalienė Marija Eleonora neslėpė nusivylimo gimus mergaitei, tačiau Kristiną siejo ypač artimas ryšys su tėvu. Norėdamas užtikrinti jos teisę į sostą, Gustavas Kristinos globą ir išsilavinimą perdavė savo patikėtiniui Axeliui Oxenstiernai, kuris rūpinosi, kad karalienė įgytų geriausią išsilavinimą, tuo metu suteikiamą tik sosto įpėdiniui. Taip Kristina dar vaikystėje perima princo vaidmenį.

Mirus tėvui jaunajai karalienei tebuvo šešeri, tačiau tėvo viltis ji išpildė su kaupu – teologija, menai, alchemija, matematika,  puikiai įvaldytos aštuonios užsienio kalbos – Kristinos smalsumas buvo neišsenkamas. Sulaukusi keturiolikos ji jau dalyvavo sprendžiant valstybės klausimus, aštuoniolikos perėmė karalystės valdymą. Viena labiausiai išsilavinusių septyniolikto amžiaus moterų sėda į Švedijos sostą.

Reklama

Karalienė berniūkštė

Kristina neabejotinai siekė būti savo gyvenimo karaliene – praėjus dešimčiai metų, ji sukėlė skandalą paskelbusi, jog pasitraukia iš sosto. Tikslios sprendimo aplinkybės liko nežinomos, tačiau jos asmenybė yra ryškiausias tokio sprendimo argumentas. Augusi vyrų pasaulyje, kaip princas, atliekantis karaliaus pareigas, Kristina dažnai elgėsi ir kalbėjo kaip vyras, vilkėjo vyriškus kostiumus, fechtavosi ir jodinėjo. Kristina siekė modernizuoti Švediją, kvietė į ją mokslininkus ir menininkus – Stokholmas turėjo tapti Šiaurės Atėnais. Tačiau visuomenėje, kurioje vis dar įsitvirtinusi romėniška duonos ir žaidimų pasaulėžiūra, daugelis jos įdėjų buvo atstumtos. Dar vaikystėje gimęs susidomėjimas katalikiška celibato tradicija ir karalienės Elžbietos pavyzdys paskatino ją mesti iššūkį – ji paskelbė niekada neištekėsianti.. Ši asmeninė pozicija neleido jai suteikti Švedijai įpėdinio ir likti karaliene –  sostas Kristinos sprendimu buvo perduotas jos pusbroliui Karoliui Gustavui. Jo karūnavimo dieną ji teigė besijaučianti lyg Dievas, kuriantis pirmąjį žmogų. Ceremonijos metu iš jos buvo paimtos regalijos, tačiau niekam neišdrįsus nuimti  karūnos, ji pati karūnavo naująjį karalių. Vėliau paliko Švediją.

Čia karalienės istorija nesibaigė. Išsilaisvinusi iš sosto įtakos, Kristina negyveno tylaus gyvenimo. Ji tapo kontrreformacijos simboliu – priėmė kriščionybę ir pasikrikštijo Kristina Alesandra, bet savo idealų ir gyvenimo būdo neatsisakė. Romoje ji įkūrė akademiją, globojo menininkus ir nevengė konfliktų su popiežiumi – kritikavo žydų persekiojimą.

Karalienė žino, kad yra karalienė, bet to jai nepakanka, arba Kristina didžiajame ekrane

Filmas apie karalienę visada yra puikus pasirinkimas. Ypač jei po filmo kylą klausimas: kodėl apie šią istoriją sužinojau tik dabar? Ypač jei tai istorija apie tokią daugialypę ir spalvingą asmenybę kaip Švedijos karalienė Kristina. ,,Karalienė Kristina‘‘ – talentingos Švedijos monarchės sugrįžimas į didįjį ekraną, atskleidžiantis moderniosios Švedijos kūrimą ir kovą už asmeninę laisvę, pakeitusią šalies istoriją. Režisierius Mika Kaurismaki susidūrė su nemenku iššūkiu – nufilmuoti dešimt valdžios metų per 37 dienas. Jis neslepia, kad didžiausi iššūkiai buvo finansavimo radimas, kostiumai ir autentiška atmosfera. Kitaip tariant – forma.

Kaurismaki puikiai išnaudoja pirmąsias filmo minutes supažindindamas mus su Kristinos aplinka: ekscentriškas motinos, karalienės Marijos Eleonoros elgesys mirus tėvui, kanclerio Axelio Oxensteimos vaidmuo jos gyvenime, puikus išsilavinimas, dvaro dvasia, santykiai su religija.

Filmo branduolys, kaip mini pats režisierius – modernios moters istorija, kova už teisę pačiai spręsti savo likimą. Tam atskleisti pasirinkta Kristinos ir jos freilinos Ebbės Sparre meilės istorija. Kristinos seksualumas visada domino istorikus: spelionės apie hermafroditišką, interseaksualią, androginišką karalienės asmenybę nuvedė iki jos palaikų tyrimo. Tiesa, nieko seansacingo neatrasta. Tą patį galima pasakyti apie Kristinos ir Ebbės santykių atskleidimą filme,viskas vyksta labai greitai: žvilgsniai, prisilietimai, intymumas, meilės, skausmo, išsiskyrimo, susitaikymo akimirkos – kiekvieno jauno žmogaus, atrandančio savo seksualumą, patirtis. Šiuo atveju jauna meilė – tai daug jausmų, maišto ir sumišimo, tačiau ši liepsna nei degino, nei šildė – jų istorija tik viena iš daugelio papasakotų filme. Šiuo atveju norėtūsi, kad filmas skirtų daugiau dėmesio šiai istorijai ir leistų pažvelgti į šį ryšį giliau,tai padėtų ir iš to kylančius jausmus išgyventi giliau.

Kadras iš filmo „Karalienė Kristina“ Kino festivalio „Kreivės“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalienė Kristina“
Kino festivalio „Kreivės“ archyvas

Kitas filmo aspektas; Kristinos santykiai su savo valstybe, savo kaip karalienės vaidmeniu. Čia iškyla kanclerio Axelio Oxensteimos figūra – jos tėvo, mokytojo, globėjo ir Švedijos saugotojo simbolis, kitaip tariant viskas, su kuo kovoja pati Kristina. Jis vienintelis yra šalia Kristinos nuo vaikystės, auklėja ir skaudžiai išgyvena atotrūkį nuo Kristinos, galiausiai turi rinktis tarp jos ir Švedijos gerovės. Tai giliausiai filme atskleidžiami santykiai. Viena įdomiausių filmo asmenybių yra prancūzų filosofas Renė Dekartas. Moderniosios filosofijos pradininkas ir karalienė Kristina susirašinėjo, vėliau Dekartas buvo pakviestas į Stokholmą tapti jos mokytoju. Dieną jie pradėdavo jau penktą valandą ryto diskutuodami apie filosofiją ir religiją. Netrukus tapo aišku, kad jų požiūriai skirtingi. Čia Dekartas yra Kristinos dvasios žadintojas – vaikystėje jo knygos simbolizavo išsilavinimą, vėliau jo laiškai ir draugija pažadina jos sielą – jis padeda Kristinai suvokti  meilę Ebbei, neapykantą motinai, jo asmenybė atskleidžia, kokio gyvenimo ji trokšta.

Filmas nušviečia dvi Kristinos puses. Viena vertus ji yra karalienė –  stipri, išsilavinusi, žinanti kokiu keliu nori vesti savo valstybę. Skaitanti uždraustas knygas, maištaujanti prieš liuteronišką dvarą, rodos, pati siekianti būti apšaukta eretike. Tai parodo drąsią sielą, deja, neretai vaizduojamą karikatūriškai – Kristinos išgyvenimai, istoriniai konfliktai tampa papraščiausia melodramatiška istorija. Kita vertus, Kristina kovoja savo vidinę kovą, jojeprabunda jausmai Ebbei ir atitraukia ją nuo idėjų pasaulio. Priešingai nei politikoje, Kristina šiuose santykiuose blaškosi tarp nuolankumo ir tironiškumo, neįtikėtina pačiai karalienei, bet būtent Ebbė  dominuoja  – ji moko Kristina mylėti. Ir, tam tikra prasme, sunaikina karalienę.

Mika Kaurimsaki puikiai sukuria asketišką, šiaurietišką Švedijos dvasią, tokią kontrastingą aistrų plėšomai Kristinai. Charakteringi kostiumai, aktorių kolektyvas nušviečia to meto visuomenės iššūkius ir kasdienybę. Praėjus keturiems šimtmečiams, šioje istorijoje vis dar galime atpažinti save.

Prengė Kornelija Zacaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*