fbpx
Filmų apžvalgos, Naujienos

„Šventojo elnio nužudymas“. Visiems sunku bėgant ilgą distanciją „nepadusti“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Šventojo elnio nužudymas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Būna atsikeli ir nusprendi, kad šiandien nubėgsi daugiau, nei visada. Savo kasdieninę trasą vis tiek pradedi tuo pačiu sparčiu žingsniu, įdedi visas jėgas pirmuosius kilometrus nubėgti ypatingai greitai. Net mobilioji programėlė primena: „Oho, jei bėgsi taip ir toliau, greičiau nei visada įgyvendinsi savo savaitės tikslus.“ Smagu! Tačiau po kiek laiko jau sunkiau plaučius pilnai užpildyti oru, kojos apsunksta ir nori, nenori, tavo greitis mažėja. Gal ir ne itin tikslus apibūdinimas, bet tai man primena ir Yorgoso Lanthimoso filmai, ypač paskutinis „Šventojo elnio nužudymas“ (Killing of a Sacred Deer). Režisierius savo distanciją pradeda su trenksmu, įtraukdamas į makabriškas, nepatogias situacijas ir nagrinėjamas tabu temas, bet jėgos ir oro tokiu pat greičiu bėgti iki pat finišo, kažkodėl vis dar neužtenka.

„Šventojo elnio nužudymas“ – penktasis ir naujausias režisieriaus darbas už scenarijų apdovanotas Kanų kino festivalyje. Tai istorija apie širdies chirurgo Styveno (Colin Farrell) ir jauno šešiolikmečio Martino (Barry Koeghan) draugystę. Tai dažniausiai naudojama sinopsė, pristatant šią juosta. Pastaroji primena ir režisieriaus bruožą – pasakojimą pradėti nuo menkų užuominų, stambių planų ir svarbias detales atskleisti vieną po kitos, tarsi lašinant mažus vandens lašus žiūrovui ant galvos. Tak, tak, tak, na, kiek dar ištversi? Tai ganėtinai įtempta drama/fantastinis trileris/siaubo filmas (surašau visus žanrus, kuriais pristatomas šis filmas). Čia, kaip ir minėjau, pradedama nuo labai paprastos istorijos, kuri vėliau išauga į didžiulį „monstrą“, kurį sunkoka suvaldyti ir pačiam Yorgosui Lanthimosui.

Kadras iš filmo „Šventojo elnio nužudymas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filme modernizuojamas graikų mitologinis epas, Euripido tragedija „Ifigenija Aulidėje“. Čia achajai, dėl nepalankaus vėjo negalintys palikti salos, turi paaukoti medžioklės deivei Artemidei savo vado Agamemnono dukterį Ifigeniją. Kodėl? Nes Agamemnonas, pasirodo, nužudė „šventąjį elnią“, kuris priklausė šiai deivei. Bet ar tai pakankama priežastis aukai ir ar ji lygiavertė? Tiek šiame pasakojime, tiek filme, keliama labai daug „kodėl“ klausimų, į kuriuos atsakyti turi kiekvienas iš mūsų. Turiu omenyje ne tai, kad kiekvienas turime gyvenime atsakyti į tokius klausimus. Tiesiog, norint iki galo užbaigti filmą ir suvokti, ką jis davė būtent „tau“, po filmo seanso reikia pagvildenti, kaip atsakytum būtent „tu“.

Juostoje personažai yra „nujausminti“, arba, greičiau, jų emocinė skalė ganėtinai siaura. Dažniausiai vyrauja šaltumas ir racionalumas, nors pastarasis žodis, kalbant apie filmo fabulą, atrodo keistai. Tai dar vienas šio režisieriaus bruožas, tačiau, reikia pripažinti, kad šaltai be emocijų ir neretai dirbtinai skambantys dialogai, kartais labai pralinksmina, ypač jei jie vyksta labai keistose scenose, kur, atrodo, žmonės šypsotųsi, darytų neįprastas balso intonacijas. Tiesiog, nes tai būtų natūralu. Tačiau toks pasirinkimas praturtina filmo pasakojimą ir nuskausmina labai nepatogias scenas bei situacijas.

Kadras iš filmo „Šventojo elnio nužudymas“
„Forum Cinemas“ archyvas

„Šventojo elnio nužudyme“ šalia Colino Farrello ir Nicolės Kidman suspindi ir jaunoji kino aktorių karta. Raffey Cassidy šis filmas tarsi slenkstis, kurį peržengusi ji jau pretenduoja ne tik į antraplanius, vaidmenis, bet ir į pagrindinės protagonistės. Juostoje ji įkūniją Styveno dukrą Kim, kuri įsibėgėjus pasakojimui priverčia mus galvoti, kad šventumas ir pasiaukojimas yra tik abstrakčios frazės, jų viduje gali nebūti nei lašelio šventumo ar aukojimosi. Suprantu, kad skamba keistai, tačiau kitaip, po šio filmo dėlioti minčių ir neišeina. Asmeniškai norisi nusilenkti Barry Keoghanui, kuris kuria tikrai mistišką ir iki galo taip ir neišlukštentą Martino vaidmenį.

Kaip užsiminiau, deguonies nepakako užbaigti filmo taip pat efektingai ir stipriai, kaip jis buvo pradėtas. Stipri visą laiką juostoje išliko muzika, kuri varijuoja nuo klasikinių J.S. Bacho, F. Šuberto, G. Ligeti kūrinių iki Ellie Goulding „Burn“. Smagiausia, kad muzikos panaudojimas filmo scenose yra itin nekonvenciškas. Kartais muzika atsiranda ten, kur, atrodo, jos nereikia ar tiesiog nepridera –  dar vienas režisieriaus filmų bruožas, kuris praturtina jo kūrybą. 

Tai yra nepatogus, makabriškas, bet labai estetiškas filmas, kurį režisierius nuskausmina nuo įprastinių draminių elementų. Vieniems jis, tikriausiai, tampys nervus, kitiems – po kiek laiko nuo įtempto trilerio primins eilinę šeimos dramą. Faktas, kad kažką po seanso „išsinešite“. O man norėsis tik paklausti: na, o ką darytum tu?

Filmo anonsas:

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.