„Svetimas: Covenant“ – kompromisas tarp filosofijos ir kibiro kraujo (apžvalga)

Kadras iš filmo „Svetimas: Covenant“
„Du Kine“ archyvas

Prieš pradedant kalbėti apie naujausią „Svetimo“ franšizės dalį – „Svetimas: Covenant“ – nejučia norisi prisiminti kuo gi viskas prasidėjo. 1979-aisias Ridely Scotto režisuota pirmoji „Svetimas“ (Alien) dalis tapo kultiniu filmu, kuriame puikiai sujungiami mokslinės fantastikos ir siaubo filmo žanrai. Vietoje to, jog nueitų lengviausiu keliu, Jameso Camerono režisuotas filmo tęsinys „Svetimi“ (Aliens, 1986) nusprendė sumaišyti filmo sudėtines dalis – „Svetimi“ vis dar buvo mokslinės fantastikos filmas, tačiau siaubą iškeitė į kietas ir gausias veiksmo bei susišaudymų scenas. Tokiu būdu, vėlgi, tapdamas vienu geriausiu devintojo dešimtmečio veiksmo filmu. Atrodo, jog pokyčiai ir ryžtas eksperimentuoti buvo užkoduoti jau pačioje „Svetimo“ frančizės pradžioje.

Tiesa, vėliau Svetimo kelionė kino ekranuose sekėsi sunkiau. Davido Fincherio režisuotas „Svetimas3“ (Alien3, 1992), atrodo, norėjo grįžti prie pirmosios dalies idealo – Svetimas čia linksniuojamas vienaskaita, jis vėl veikia sąlyginai uždaroje kalėjimo erdvėje, jo aukos nėra pasiruošusios kovai su juo (kalėjimo gyventojai, kitaip nei kosmoso pėstininkai, neturi jokių ginklų). Tačiau besaikis studijos kišimasis gerokai pagadino filmą, nors jis yra daug geresnis tęsinys, nei savu laiku manė kritikai. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodo, jog Jean-Pierre`o Jeuneto „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection, 1997) gerokai labiau prašovė pro šalį. Šis filmas vėlgi, dalinai, bandė improvizuoti su žanro forma, tačiau bandymas sukarikatūrinti ir šmaikštesniu žvilgsniu pažvelgti į baisųjį ateivį atrodo mažų mažiausiai keistas. Na o po to sekę du filmai apie Svetimo ir Grobuonies susidūrimą franšizei reikalingi tiek pat, kiek Riplei reikia tų ksenomorfų, kuriuos per savo karjerą ji iššovė į atvirą kosmosą.  Ir štai – „Prometėjas“ (Prometheus, 2012).

Kad ir kaip bežiūrėsi Ridley Scotto „Prometėjas“ yra juoda avis (sakyčiau baltas ksenomorfas, tačiau, vualia – tokį jau turime naujoje filmo dalyje) „Svetimo“ filmografijoje. Žanriniu požiūriu jis neturi tokių aiškių siaubo ar veiksmo filmų kanonų, kurie buvo matyti ankstesniuose serijos filmuose. Tai mokslinės fantastikos scenografija prisidengęs giliai filosofinis ir egzistencinis filmas, su šiek tiek siaubo ir veiksmo filmų elementų. Veikiausiai būtų sunku nesutikti, jog šis filmas žymėjo ryškiausią „Svetimo“ franšizės transformaciją iš visų lig tol buvusių. Tiesa, paradoksalu, jog idėjos tyrinėti Svetimo priešistorę ir atsiradimą Ridley Scotto ir bendradarbių galvose kirbėjo jau po pirmojo franšizės filmo.  O šią radikalią transformaciją geriausiai žymi tai, jog filme praktiškai nebuvo paties Svetimo (tikrumo dėlei reiktų pastebėti, jog tai ir vienintelis franšizės filmas, kurio pavadinime nėra žodžio „Sveimas“ – tad gal jo ir nereikėjo tikėtis).

Kadras iš filmo „Svetimas: Covenant“
„Du Kine“ archyvas

Po „Prometėjo“ pasirodymo gerbėjai ilgai skundėsi, jog je negavo atsakymų į savo norimus klausimus (Pavyzdžiui: Kodėl buvo sukurtas Svetimas? Ką reiškia jo sukūrimas? Etc.). Internetą užtvindė vaizdo filmukai ir diskusijos, nagrinėjančios filmo mintis ir scenas. Ir tai gali būti laikoma tikra filmo sėkme. Kaip teigė patys filmo kūrėjai, filmas, atrodo, ir nesiruošė atsakyti į tokius klausimus. Mat atsakymas į juos būtų tolydus lėkštiems atsakymams apie gyvenimo, kūrybos ar gyvybės davimo prasmę (pripažinkime, tokių atsakymų Holivude sukurta jau per akis). Naujoji „Svetimo“ filmografijos dalis – „Svetimas: Covenant“ – taip pat nesiruošia duoti tokių atsakymų. Panašu, jog kūrėjai išsisuko iš „Prometėjo“ situacijos, nes davė gerbėjams tai, ko jie norėjo labiau nei atsakymų, – grąžino jiems visą Svetimo siaubingą gražumą.

Reklama

Jeigu reikėtų apibūdinti „Svetimas: Covenant“ vienu žodžiu, tai šis žodis būtų – kompromisas. Atrodo, jog filmo autoriai norėjo patenkinti tuos gerbėjus, kurie nusivylė, jog „Proemtėjuje“ nebuvo daugelio „Svetimo“ franšizei įprastų elementų. Ir iš tiesų, filmas kupinas klišių, matytų jau ankstesnėse dalyse. Pradžioje – netikėtas įgulos atsibudimas iš ilgalaikio miego, nežinomas signalas iš nežinomos planetos bei jo patikrinimas pačiomis neatsakingiausiomis priemonėmis (taip, ateityje į kosmosą siųs nevykėlius, nieko nežinančius apie dronus, virusus ar panašius dalykus, tad tiesiai stačia galva lekiančius į pavojų). Pabaigoje – kibirai išlieto kraujo, originalųjį „Svetimas“ primenantį pasilakstymą siaurais kosminio laivo koridoriai bei atsikratymas Svetimu taip, kaip juo buvo atsikratyta trijuose iš penkių prieš tai buvusių franšizės filmų (spėkit kaip!). Kažkur viduryje yra „Svetimi“ primenančių neblogų rimtesnių susišaudymų, kovojant su ksenomorfais ir neomorfais (kaip jau įprasta, į „Svetimo“ franšizę dar įdedama šviežienos), gero ir blogo androido susidūrimą (kaip Ešas iš pirmosios dalies ir Bišopas iš antrosios, tik kad viename filme), žinoma, neapsieinama ir be stipraus „Ripliško“ moters charakterio.

Nori nenori, tačiau toks tropų pasikartojimas daro filmą nuspėjamu. Filmo personažai žūsta pagal klasikinius siaubo filmų kanonus, tad kai kas nors eina už kampo „vienumoje pagalvoti“ ar nusprendžia pasimylėti duše, jau aišku, kuo tai baigsis. Kai kurios filmo mirtys atrodo netgi ganėtinai sūriškos (skaityti „cheesy“) lyg pačios save ironiškai pašieptų. Pats Svetimas jau taip pat nebenustebins žiūrovų – žinojimas, jog kažkada kažkas išsiverš kažkam iš krūtinės (ar per kitus kūno organus), gerokai sumažina šio veiksmo efektyvumą. Paslaptingasis ateivis jau nebeslepiamas nuo žiūrovų kaip pirmajame filme. Jis teškiamas į jį visu savo ateivišku kūnu. Tuomet ne taip jau ir sunku pastebėti, jog pirmosiose filmo dalyse buvę ksenomorfai atrodo daug realistiškiau nei po 30-40 metų sukurti jų CGI atitikmenys.

Kadras iš filmo „Svetimas: Covenant“
„Du Kine“ archyvas

Antra vertus, filmas galutinai neišklysta ir iš  „Prometėjus“ pradėtos arti vagos. Įspūdinai Michaelis Fassbenderis „Prometėjuje“ sukurtas androido Dovydo vaidmuo sugrįžta su dviguba jėga. Aktorius vaidina ne tik jį, tačiau ir šio androido alter-ego – naują androido modelį Valterį. Šių mašinų logikos ir emocijų(?) susidūrimas tampa kertine filmo ašimi, leidžiančia pasinerti į gana gilius moralinius ir egzistencinius dirbtinį intelektą (o per jį ir simboliškai visą žmoniją) liečiančius klausimus. Netrūksta čia ir nuorodų ir citatų į klasikinį meną – Baironą, Meri Šeli ir t.t. Tad filmas, toli gražu, nėra vienasluoksnis saldainiukas, nors tikėtis tokios diskusijų ir interpretacijų audros, kaip po „Prometėjo“, vargu ar verta tikėtis.

Apie techninę filmo pusę neverta per daug plėstis. Matę „Prometėją“ jau gali žinoti, ko tikėtis – reikli ir itin detalėms pastabi Ridely Scotto akis, kvapą gniaužiantys vaizdai, geri specialieji efektai (nors, kaip minėta, kai kurios Svetimo pasirodymo scenos turi trūkumų), nestebinantis muzikinis takelis kuriame nesunkiai atpažįstamos jau girdėtos melodijos. Aktorių vaidyba, tiesa, nepriekaištinga. Žinoma, kiek jiems tai leidžia scenarijus (o leidžia ne tiek jau ir daug). Iš aktorių, be jau minėto M. Fassbenderio, ypač norisi išskirti Dany McBride sukurtą vyriausiojo piloto Tenesio vaidmenį, niekuo nenusileidžiantį kapitonui Dalasui pirmojoje franšizės dalyje. Tačiau neblogai atrodo ir kiti aktoriai, kad ir Katherine Waterson sukurtas Daniels vaidmuo.

Galutinis filmo verdiktas priklauso nuo žiūrovo požiūrio, ir būtent jo požiūrio apie prieš tai sekusią filmo dalį – „Prometėją“. Jei jūs manėte, jog „Prometėjas“ buvo puikus ir jam nieko netrūko, tuomet galite nusivilti – šis filmas gerokai paprastesnis. Tačiau, jei žiūrėdami minėta filmą nekantravote, kada gi jau ten pasirodys tie ksenomorfai, – į jūsų kiemą atėjo ilgai laukta šventė. Bet kokiu atveju, tai vienas geresnių šių metų mokslinės fantastikos filmų, bei reikšmingas įnašas į „Svetimo“ franšizę, galintis nesunkiai konkuruoti dėl garbingos trečiosios ar ketvirtosios vietos joje.

Filmo anonsas:

Prieš pradedant kalbėti apie naujausią „Svetimo“ franšizės dalį – „Svetimas: Covenant“ – nejučia norisi prisiminti kuo gi viskas prasidėjo. 1979-aisias Ridely Scotto režisuota pirmoji „Svetimas“ (Alien) dalis tapo kultiniu filmu, kuriame puikiai sujungiami mokslinės fantastikos ir siaubo filmo žanrai. Vietoje to, jog nueitų lengviausiu keliu, Jameso Camerono režisuotas filmo tęsinys „Svetimi“ (Aliens, 1986) nusprendė sumaišyti filmo sudėtines dalis – „Svetimi“ vis dar buvo mokslinės fantastikos filmas, tačiau siaubą iškeitė į kietas ir gausias veiksmo bei susišaudymų scenas. Tokiu būdu, vėlgi, tapdamas vienu geriausiu devintojo dešimtmečio veiksmo filmu. Atrodo, jog…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7
Scenarijus - 5
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 8
Muzika - 6

6.6

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*