fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Taip atrodo meilė“ – taip atrodo nuobodulys

Kadras iš filmo „Taip atrodo meilė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Taip atrodo meilė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Soho karalius“ – taip iš pat pradžių turėjo skambėti Michaelo Winterbottomo „Taip atrodo meilė“ (The Look of Love, 2013) pavadinimas, tačiau dėl autorinių teisių pažeidimų, teko jį pakeisti į gerokai abstraktesnį, menantį filme skambančią (geriausiai žinomą dėl Dusty Springfield atlikimo) dainą. Pirminis pavadinimas lyg ir tiksliau atspindėtų filmo esmę, tačiau galutinis – geriau tinka apibūdinti jausmui, apėmusiui po filmo peržiūros: taip pavadinti galima begalę kitų juostų, o ši – nėra išskirtinė.

„Taip atrodo meilė“ pristato mums Paulo Raymondo (Steve Coogan) gyvenimą, tiksliau, kelis jo dešimtmečius. Raymondas – skandalinga asmenybė, atidaręs pirmąjį striptizo klubą Didžiojoje Britanijoje, leidęs pornografinio pobūdžio žurnalą, supirkęs nemažą dalį Soho rajono ir, aišku, vartojęs narkotikus ir visa kita, ko galima būtų tikėtis iš panašaus tipažo asmens. Filme koncentruojamasi į du dalykus: Raymondo santykius su dukra bei kaip juos veikė turtuolio gyvenimo būdas.

O būdas toks, koks jau matytas daug kartų. Nėra čia rokenrolo, ne. Steve`as Cooganas, paprastai daugiau vaidinantis komiškas roles, puikiai susitvarko su vaidmeniu ir atrodo įtikinančiai, tačiau tai negelbsti situacijos ir neištraukia žiūrovo iš nuobodulio duobės. Raymondas verčiasi labai sėkmingai, perka vieną įmonę po kitos, sąžinė užmigdyta kažkur kampe, jis sukasi nuolatiniame linksmybių sūkuryje, bet lengva pastebėti, kaip tai jo nė kiek nedžiugina, nes santykiai su artimaisiais – visuomet ties kritine riba, o ir pats Raymondas, atrodo, suvokia savo gyvenimo tuštybę. Šis moralas pateiktas taip aiškiai, kad lipa per gerklę, ir tai niekaip nedaro veikėjo įdomesnio, o ir tu toliau esi priverstas stebėti eilinį Raymondo pasirodymą per vakarėlį, kur viskas vyksta lygiai taip pat.

Kadras iš filmo „Taip atrodo meilė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Taip atrodo meilė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Siužetinė santykių su dukra linija – kiek labiau intriguojanti. Imogen Poots vaidinama Debė šoka, dainuoja tėvo rengiamuose šou ir pamažu klimpsta į šou verslą lydinčias pagundas, pradėjusi vartoti narkotikus. Aktorė atskleidžia Debės patiriamą emocinį krūvį ir jos santykius su tėvu, kuris vienintelėje dukroje regi išsigelbėjimą, todėl visiškai palūžta šiai perdozavus. Šalia dukros vaizduojami ir santykiai su kitais artimaisiais: buvusia žmona, dabartine drauge, kitais vaikais, kuriems tiek dėmesio, kiek Debei, neskiriama. Trapi santykių linija kontrastuoja su rodomomis linksmybėmis ir užpildo tuštybės išpūstą burbulą, tačiau pritrūksta gylio ir filmas atrodo šimtą kartų matytas.

Tiesa, juosta įvilkta į tikrai patrauklų rūbų. Spalvų ir įvykių gausa, nors ir bedvasė (tokia ir turi būti, idant būtų galima pajusti Raymondo gyvenimo beprasmybė), bet kokybiška. Tuštybės puota gražiai nufilmuota: kinematografija stilinga, kompozicija „gražiai žiūrisi“, stengiamasi techniškai atskleisti kiekvienos scenos grožį, todėl visi rodomi šou ir fiestos, ryškiaspalviai vakarėliai, jautrus Raymondo dukros dainos atlikimas prietemoje bei paties veikėjo graužatis ir sielvartas tamsoje – viskas turi savo spalvą ir toną, todėl tiesiog švyti ekrane. Prie to prisideda ir puikus garso takelis, atspindintis laikotarpį (Donovan, „T-Rex“, David Bowie ir daugybė kitų), įsimins ir Imogen Poots perdainuojami kūriniai ar, paprasčiau, veikėjų dėvimi kostiumai. Mėgstantiems 7–9-tą dešimtmečius gali būti smagu stebėti atkurtą atmosferą kartu su to laikotarpio madomis.

M. Winterbottomas – režisierius, galintis stebinti, itin mėgstantis derinti provokuojančias erotines temas su muzika filme. Daugiausiai skandalų sukėlė jo „Devynios dainos“ (Nine songs, 2004), kur veikėjai/aktoriai beveik visą laiką tiesiog mylėjosi, skambant jų mėgstamiems atlikėjams. „Taip atrodo meilė“ – taip pat kalba apie skandalus, šiuo atveju apie striptizo šou ir pornografiją. Filme nemažai nuogumo ir atvirumo, tačiau jo vertė šiame filme nėra labai didelė. Tad visiems, linkintiems kino žiūrovams kuo geriausio, ir trokštantiems, ką nors uždrausti (Nota bene! Jeigu jau tikrai norisi cenzūruoti, aš pati – nieko drausti nesiūlau), verčiau derėtų kvestionuoti ne „Nimfomanės“ (Nymphomaniac, 2013) pornografiškumą, o vidutiniškų filmų, kaip šis, meninę vertę.

„Taip gyvuoja meilė“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje
Sk 2014-03-23 19:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”, 1 salė
An 2014-03-25 17:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė
Št 2014-03-29 11:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė
Pr 2014-03-31 14:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Kt 2014-04-03 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 12 salė

Kaune
Sk 2014-03-30 20:45 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.