„Taksistas“: subliuškęs teisingumą į savo rankas perėmusio herojaus mitas

Kadras iš filmo „Taksistas“ „Skalvijos“ kino centro archyvas

Kadras iš filmo „Taksistas“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

„Kad tave pagrobtų, turi būti kino teatre, sėdėti tamsoje, anoniminių nepažįstamųjų apsupty“, – sakė Susan Sontag. Išties, neatsiejama populiariosios vaizduotės dalimi tapę filmai nusipelno būti pamatyti didžiuosiuose kino teatrų ekranuose. „Skalvijos“ rugpjūčio sekmadieniais rengiamuose kino klasikos vakaruose galima išvysti kultinį Martino Scorseses „Taksistą“ (Taxi Driver, 1976).

„Taksistas“ yra viena iš tų „tobulų audrų“ – tai filmas, kurio stiprus scenarijus, geniali vaidyba, režisūra ir aktualus socialinis kontekstas susilieja į vientisą kūrinį. Travisas Bickle`as (Robert De Niro) – jaunas Vietnamo karo veteranas. Vaikiną kamuoja nemiga, tad, pabodus be tikslo klajoti po naktinį Niujorką, jis įsidarbina taksi vairuotoju. Trevisas gali dirbti bet kur ir bet kada, kad tik darbo valandos būtų kuo ilgesnės. Iš karto suvokiame, jog tokio noro priežastis – ne pašliję finansai.

Kas yra Travisas Bickle`as? Psichopatas, pranašas, atsitiktinis (anti)herojus? Jis neturi apibrėžto identiteto, bet beviltiškai nori būti „kažkuo“, tapti asmenybe, užmegzti žmogišką ryšį ar kontaktą su išoriniu pasauliu, su jį supančiais žmonėmis. Tačiau „normalūs“ žmonės Trevisą atstumia, tarsi nujausdami už paprasto vaikinuko „veido“ slypinčią nestabilią, tamsią jaunuolio asmenybės pusę. Tad Trevisas toliau klajoja po padugnių ir atstumtųjų pasaulį, vis grįždamas į pavojingiausius Niujorko kvartalus. Šios erdvės kursto jo pyktį, kelia pasibjaurėjimą, bet tuo pat metu ir traukia.

Kadras iš filmo „Taksistas“ „Skalvijos“ kino centro archyvas

Kadras iš filmo „Taksistas“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Filme itin įtaigiai kuriamas nestabilios, ant beprotybės ribos balansuojančios sąmonės paveikslas. Žiūrint filmą ne tik stebi Trevisą per petį, bet ir labai dažnai pasijunti matąs pasaulį Treviso akimis. Neįmanoma pervertinti subtilaus kameros darbo svarbos. Vietomis ji taip tiksliai atkartoja nevalingai klaidžiojantį žmogaus žvilgsnį, kad net nubėga šiurpuliukas. Trevisas negali miegoti, tačiau žiūrovas kone viso filmo metu panardinamas į savotišką sapno pasaulį. Tam pasitelkiamas sulėtintas vaizdas, virstantys dūmų kamuoliai, blizgančių gatvių paviršiumi slystantis taksi automobilis, skrodžiantis neoninių didmiesčio šviesų aptaškytą tamsą, džiazuojantis, kartais grėsmingas, kartais jausmingas, kone geidulingas garso takelis.

Reklama

Trevisas ieško išsigelbėjimo bandydamas gelbėti kitus (nekeldamas sau klausimo, ar jie nori būti išgelbėti). Pirmiausiai į jo akiratį papuola Betsė (Cybill Shepherd) – šviesiaplaukė, mėlynakė deivė, dirbanti kandidato į prezidentus rinkimų štabe. Jis projektuoja savo vienišumą į merginą, teigia matąs jos vienatvę, jaučiąs, jog ji nelaiminga. Betsę suintriguoja keistas jaunuolis, tačiau antras nevykęs pasimatymas, kurio metu Trevisas ją nusiveda į pornografinį filmą, neišvengiamai baigiasi atstūmimu. Šis sunkiai suvokiamas žingsnis tik atskleidžia vaikino nutolimą nuo tradicinės visuomenės. Akivaizdu, jog netaktiškas poelgis kyla ne iš noro nusiųsti gašlią žinutę, o iš nuoširdaus nesusigaudymo įprasto elgesio normose. Tai lūžis, po kurio ir taip ryški Treviso izoliacija ima dar labiau didėti.

Antruoju Treviso obscesijos objektu tampa jauna prostitutė Airis (Jodie Foster), kurią vaikinas nori išvaduoti iš ją išnaudojančių niekšų ir padugnių pasaulio. Regime neišvengiamai kylančią vidinę Treviso frustraciją – jo viduje glūdintis pyktis ir neišlieta agresija ieško savo objekto. Tai simboliškai perteikiama scena, kurioje ginklą besirenkantis Trevisas nukreipia jį į langą, lėtai slinkdamas ranka, tarytum ieškodamas tinkamo taikinio. Atsitiktinės detalės liguistoje, karščiuojančioje sąmonėje dėliojasi į visumą. Trevisas it paralyžiuotas klausosi į jo taksi įsėdusio neištikimos žmonos žmogžudystės planą dėstančio vyriškio (Martin Scorsese). Galime tik spėti – pasibaisėję ar sužavėtas. Veikiausiai ir viena ir kita.

Kadras iš filmo „Taksistas“ „Skalvijos“ kino centro archyvas

Kadras iš filmo „Taksistas“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Filme galime įžvelgti ir pseudoreliginių motyvų, pavyzdžiui, kelis kartus pasikartojanti aliuzija į lietų, vieną dieną nuplausiantį visą purvą. Trevisas ima matyti save kaip tą neišvengiamą stichiją. Tai beviltiškas siekis įprasminti savo egzistenciją, atrasti savo identitetą. Prieinama iki tokio absurdo, jog tėvams siunčiamame atviruke Trevisas tapatinasi su slaptųjų tarnybų agentu. Neaišku, kiek jis pats tiki šia istorija. „Taksiste“ vieno individo pavyzdžiu atskleidžiamos pasąmoningos visuomenės įtampos tarp tvarkos, stabilumo poreikio ir nepakantumo, nepasitikėjimo, kone iracionalios neapykantos oficialiosiomis struktūromis.

„Taksiste“ genialiai perteikiamos ribinės situacijos. Tai, jog Trevisas „teisingai“ pasirenka aukas ir tampa savotišku herojumi, provokuoja mintį – jei Trevisas būtų nušovęs senatorių, tai tebūtų eilinė psichopato istorija. Jei būtų net nebandęs pasikėsinti į politiką, o savo pyktį iškart nukreipęs į sąvadautojus – būtų labai lengva jį laikyti teisingumą į savo rankas paėmusiu herojumi. Kuriant Treviso personažą remtasi Arthuro Bremerio, pasikėsinusio į JAV prezidento rinkimuose kandidatavusį Alabamos gubernatorių, dienoraščiais. Praėjus penkeriems metams po „Taksisto“ pasirodymo Johnas Hinckley, siekdamas padaryti įspūdį Jodie Foster, paleido šešis šūvius į Ronaldą Reaganą. Taip „Taksistas“ tapo neatsiejama debatų dėl filmuose rodomo smurto poveikio visuomenei dalimi.

Filmo pabaiga nepalieka daug erdvės optimizmui. Ko gero, galimos įvairios jos interpretacijos. Pirmąkart pamačius filmą kilo mintis, jog regime fantaziją, mirštančiojo kliedesį. Kita vertus, galima „skaityti“ kinematografinį tekstą tiesiogiai – Trevisas tapo laikraščių sensacija, kai kurių žmonių akyse netgi herojumi. Tačiau šio herojiškumo atsitiktinumas sukompromituoja populiarų, filmuose klestintį vienišo, į savo rankas teisingumą perėmusio didvyrio mitą. Net herojiškas smurtas yra smurtas, ir vieno žmogaus sprendimas, kas yra teisinga, o kas ne, kam lemta gyventi, o kam mirti – neišvengiamai subjektyvus, dažnai abejotinas ir beveik niekada nepateisinamas.

Filmo anonsas:

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*