Talino kino festivalio „Black Nights“ dienoraštis. I dalis

Kadras iš filmo „Wajib“
PÖFF archyvas

21-ąjį kartą prasidėjo vienas iš svarbiausių Šiaurės ir Baltijos šalių kino renginių – Talino kino festivalis „Black Nights“. Renginys, šiemet vykstantis nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio pirmųjų dienų, kasmet pristato daugiau nei 200 filmų. Kinfo.lt žurnalistė Auksė Podolskytė pasakoja apie ryškiausius ir mažesnį įspūdį palikusius kūrinius.

Kaip ir praėjusiais metais, festivalio programose buvo nemažai filmų, kuriuos galima buvo pamatyti „Scanoramos“ repertuare. Tai – „Charmsas“ (Kharms, 2017), „Stebuklas“ (Miracle, 2017), „Nemeilė“ (Neliubov, 2017), „Aš nesu ragana“ (I Am Not A Witch, 2017), „Telma“ (Thelma, 2017), „Fantastiška moteris“ (Una mujer fantástica, 2017), „Baisi moteris“ (En frygtelig kvinde, 2017), „Vasara, 1993-ieji“ (Estiu, 1993, 2017), „Tegul įdega lavonai“ (Laissez bronzer les cadavres, 2017) ir kiti. Apie juos nerašysiu. Verčiau dėmesį sutelksiu į tuos, kurių Lietuvoje dar nerodė.

Prieš pereidama prie keleto filmų apžvalgų, norėčiau trumpai paminėti keletą dalykų, susijusių su šių metų festivaliu. Pradėsiu nuo naujos konkursinės programos. Šalia ankstesniųjų, t. y. pagrindinės („Official Selection“) ir debiutinių ilgametražių („First Feature Competition“) prisidėjo „Estonian Film Competition“, kurioje varžosi 5 estų filmai: „Tinklo pabaiga“ (Keti lõpp, 2017), „Lapkritis“ (November, 2017), „Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ (The Manslayer / The Virgin / The Shadow, 2017), „Vyras, kuris atrodo kaip aš“ (Minu näoga onu, 2017), „Žalios katės“ (Green Cats, 2017).

Antra, kaimynų suomių nepriklausomybės 100-mečio proga (Suomijos nepriklausomybės diena – gruodžio 6-oji) šiemet buvo pristatyta speciali programa „Finland 100: Finnish Cult Film Special – 48 H“. Į ją Laplandijos kino festivalio „The Midnight Sun Film Festival“ komanda sudėjo kultinius visų laikų suomių filmus. Kaip sufleruoja pavadinimas, lapkričio 24–26 d., t. y. dvi paras be pertraukos, buvo rodomi suomių (ne tik Akio Kaurismäkio) filmai. Renginys prasidėjo suomiškai – saunos ritualu kieme, po kurio vyko susitikimas su suomių kino kūrėjais, vyko karaokė ir grupės „Marko Haavisto & Poutahakat“ koncertas. A. Kaurismäkio gerbėjų šis pavadinimas neturėtų nustebinti – muzikantai pasirodė ne viename suomių kūrėjo filme.

Kokie lietuvių filmai rodomi festivalyje? Eglės Vertelytės „Stebuklas“, Arūno Matelio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, minėtas estų ir lietuvių projektas „Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“, Rusijos, Lietuvos ir Makedonijos filmas „Charmsas“, gruzinų ir lietuvių bendras darbas „Namme“, Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“, į kurio kūrimą įsitraukė Prancūzija, Vokietija, Lietuva ir Nyderlandai. Karolio Kaupinio trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ varžosi tarptautiniame trumpųjų filmų konkurse.

Reklama

„78/52“ (2017)

Ką reiškia „78/52“? Tai – techniniai žymiausios Alfredo Hichcocko filmo „Psichopatas“ (Psycho, 1959) dušo scenos aspektai – 78 mizanscenos (angl. setups), 52 montažiniai pjūviai (angl. cuts). Skamba formaliai. Šveicarų režisierius Alexandre O. Philippe pusantros valandos dokumentiniame filme mėgino atskleisti, kaip buvo sukonstruota 3 minutes trukusi scena. Ji intriguoja ne tik savo poveikiu – „Psichopato“ filmavimai truko 30 dienų, tačiau net 7 dienos buvo paskirtos vienai vienintelei scenai. Akivaizdu, kad A. Hichcockui ji buvo be galo svarbi. Nespalvotame, kultinio režisieriaus filmų atmosferą pakartoti siekiančiame filme neišvengta „kalbančių galvų“ – nuo Marli Renfro (Janet Leigh kūno dublis) iki Elijaho Woodo. Pastarojo atveju, ne visai aišku, kodėl jis buvo pasirinktas. Apskritai, kai kurių pašnekovų komentarai ne visuomet pasižymi įžvalgumu (pavyzdžiui, „Vau!“) ir analize, ko panašu, siekė filmo autorius. Taip pat filme naudojama archyvinė medžiaga, kurioje įtampos meistras pats komentuoja, kitų jo kūrinių ar siaubo filmų ištraukos ir, žinoma, sulėtintai ir pagreitintai daug kartų pakartojama legendinė scena.

Kadras iš filmo „78/52“
PÖFF archyvas

„78/52“ juntamas stiprus susižavėjimas autoriumi, todėl žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad jis gana vienpusiškas – tarsi vien pagyros, užglaistančios „negerus“ aspektus. Kita vertus, jei A. O. Philippe nebūtų „susirgęs“ A. Hichcocku, tuomet šio filmo apskritai nebūtų.

Apibendrinus filmas vizualiai nepriblokš ir nepakylės, tačiau vertingos informacijos pateiks. Jei jums buvo įdomus Kento Joneso dokumentinis filmas „Hitchcockas/Truffaut” (Hitchcock/ Truffaut, 2015), patikti turėtų ir šis. Nors juosta, be abejonės, labiausiai skirta sinefilams ir A. Hichcocko gerbėjams, tačiau nujaučiu, kad prie ekrano turėtų išlaikyti ir blockbusterinių siaubo filmų mėgėjus (nes įdomu sužinoti, kokį sirupą naudojo vietoj kraujo), ir mažiau su režisieriaus kūryba susipažinusius žiūrovus. Apie „Psichopatą“ bent viena ausimi esame girdėję visi, o jo atspindžius kine ir popkultūroje randame iki šiol.

Anonsas:

„Wajib“

„Wajib“ (tarti „važib“) – socialinė pareiga šeimai, tėvynei, visuomenei. Filme, kurio veiksmas vyksta Šiaurinėje Izraelio dalyje, arabų sostine vadinamame Nazarete, tėvas ir sūnus (dažniausiai ši užduotis tenka vyrams) pagal tradiciją asmeniškai vyksta įteikti kvietimų į vestuves. Tai viena iš „Wajib“ atsiskleidžiančių „pareigų“, kurią Abu ir jo sūnus Abu Shadi dėl įvairių priežasčių supranta skirtingai.

Praktiškai visas veiksmas prabėga koncentruotoje erdvėje, automobilyje (iškart galima prisiminti iraniečių režisieriaus Abbaso Kiarostami filmus), besiklausant tėvo ir sūnaus pokalbių, kurie ir yra esminiai. Nors daug dalykų jie vienas kitam nepasako (tai lieka tarp eilučių arba paaiškėja arbatos-kavos-cigaretės-saldėsių svečiuose metu), tačiau tampa aišku, kas juos abu slegia. Tai – motinos pabėgimas į užsienį, Abu Shadi noras gyventi Italijoje ir jo kritiškas požiūris į gyvenimą Nazarete, siaurai mąstančią visuomenę ir palestiniečių padėtį. Paskutiniai aspektai išryškina skirtį tarp tėvo ir sūnaus kaip tarp palestiniečio, gyvenančio Izraelyje, ir palestiniečio užsienyje.

Kadras iš filmo „Wajib“
PÖFF archyvas

Filme subtiliai supriešinamos pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties temos. Kitaip tariant, režisierė primena: „Memento mori“. Sesers ir dukters Amal vestuvės simbolizuoja naujo gyvenimo etapo pradžią, sufleruoja apie būsimos gyvybės užsimezgimą. Tuo metu mirties nuotaiką skleidžia laidotuvių procesija, pranešimai per radiją, motinos vyro mirtis, tėvo patirtas infarktas.

Įdomu, kad pagrindinių vaidmenų duetas – Mohammadas ir Salehas Bakri – iš tikrųjų yra tėvas ir sūnus. Su Salehu jaunosios kartos Palestinos (nors augo ne ten, o Saudo Arabijoje, o mokėsi Niujorke) režisierė Annemarie Jacir dirba jau trečiąkart iš eilės. Aktorius pasirodė kituose jos pilnametražiuose darbuose – „Jūros druska“ (Milh Hadha al-Bahr, 2008) ir „Kai tave pamačiau“ (Lama Shoftak, 2012). Naujausias jos filmas – Palestinos kandidatas į geriausią filmą užsienio kalba 2018-ųjų Akademijos apdovanojimuose.

Anonsas:

„Fokstrotas“ (Foxtrot, 2017)

Libaniečių režisieriaus Samuelio Maozo vaidybinis filmas „Fokstrotas“ – dar vienas kandidatas į „Oskarą“. Šią šeimos dramą, pavadintą retro prieskonį turinčio šokio pavadinimu, siunčia Izraelis. S. Maozas pasirinko jautrią, tačiau ne naują temą (prisiminkime, pavyzdžiui, komišką filmą „Nulis motyvacijos“) – jaunuolius, atliekančius privalomąją karinę tarnybą. Iš tikrųjų, filme kalbama ne tik apie tai, paliečiamos kitos susijusios temos: Holokaustas, karo metu išgyventos traumos, tarnybos beprasmiškumas, lemtingos karių klaidos ir kaip su jomis susitvarkoma. Nenuostabu, kad filmas sulaukė kritikos (pavyzdžiui, iš šalies kultūros ministrės Miri Regev) ir apskritai papildomo dėmesio. Bet kokia reklama yra gerai, ar ne?

Kadras iš filmo „Fokstrotas“
PÖFF archyvas

„Fokstrotas“ struktūriškai primena graikų tragediją – trys dalys išvien siunčia žinutę, jog nuo likimo nepabėgsi. Gali šokti nešokęs, galų gale viskas bus taip, kaip turi būti. Kaip sako vienas iš pagrindinių veikėjų Jonathanas (Yonatan Shiray), „fokstrotas yra toks šokis, kuris visuomet sugrąžina į tą pačią poziciją, kurioje ir buvai“. Pirmoje dalyje matome audringą tėvų reakciją į sūnaus mirtį karinės tarnybos metu, antroje – siurreali Jonathano rutiniška tarnyba „poste“ keliant ir nuleidžiant užkardą, trečioji, ramiausia, sugrąžina atgal į tėvų namus, kur daugiau sužinome apie Jonathano tėvą persekiojančias traumas. Ko gero, antroji dalis yra metaforiškiausia. Patikros posto užkardą galima suprasti kaip Izraelio visuomenės filtrą – vieni dalykai įsileidžiami, toleruojami ar tiesiog pamirštami, kitiems – užkarda niekada nepakyla, t.y. traumų nusikratyti ar įveikti nepavyksta.

Filmas nustebino netikėtais siužeto posūkiais (kurių verčiau neatskleisiu), absurdišku humoru ir daugiasluoksniškumu.

Anonsas:

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*