Talino kino festivalio „Black Nights“ dienoraštis. II dalis

Kadras iš filmo „Artumas“
PÖFF archyvas

21-ąjį kartą prasidėjo vienas iš svarbiausių Šiaurės ir Baltijos šalių kino renginių – Talino kino festivalis „Black Nights“. Renginys, šiemet vykstantis nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio pirmųjų dienų, kasmet pristato daugiau nei 200 filmų. Kinfo.lt žurnalistė Auksė Podolskytė pasakoja apie ryškiausius ir mažesnį įspūdį palikusius kūrinius.

„Artumas“ (Tesnota, 2017)

Drama „Artumas“ – dėmesio vertas dvidešimt kelių rusų režisieriaus Kanterimo Balagovo debiutas. Mažo biudžeto vaidybinio filmo premjera vyko jubiliejiniuose Kanuose, kur buvo pastebėtas ir pelnė Tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI specialųjį prizą.

Režisierius ir scenarijaus autorius vaizduoja savo gimtinę, Nalčiką. Rusijos miestą, esantį pasienyje su Gruzija, kuris yra Karbarda-Balkarijos sostinė. Tai vieta, kuri neturi kino industrijos, todėl vargu, ar kada buvo įamžinta filme.

Dar šiek tiek apie patį regioną: čia, Šiaurės Kaukaze, gyvena čerkesai ir jiems artimi kabardinai, abchazai, čečėnai, ingušai, dagestaniečiai ir kiti. Tai – etniškai spalvingas kraštas, paženklintas liūdna praeitimi, apie kurią nebekalbama. Dabartis taip pat ne auksu tviska.

Reklama

1990-ųjų pabaiga. Filmo centre – žydų šeimos portretas. Pagrindinė veikėja, 24-erių Ilana (Darya Zhovner), dirba mechanike pas savo tėvą. Brolio sužadėtuvių išvakarėse jį kartu su mylimąja pagrobia ir paprašo išpirkos. Šis įvykis apverčia šeimos kasdienybę ir išryškina visas santykių linijas ir įtrūkimus.

Filme įterptas tikras čečėnų įvykdytos egzekucijos įrašas iš 1999-ųjų tik sustiprina nesaugumo jausmą, nuojautą, kad merginos simpatija gali ją nužudyti, o gal pagrobė ir brolį. Ir gerklės perpjovimas už 200 km gali būti ir čia, Nalčike. Kaip jaustis, kai šalia esantys žmonės palaiko tokį elgesį? Taigi režisierius įpina šiek tiek politinių regiono peripetijų ir siūlo pamąstyti.

Ilana – jausminga, drąsi ir be galo temperamentinga mergina. Ji įsimylėjusi kitos „genties“ (būtent taip filme ir įvardijama) atstovą Zalimą (Naziras Zhukovas). Tokia meilė tradicinės bendruomenės atžvilgiu yra neįmanoma – jo etninė grupė, kabardinai, laikoma žudikais, priešais.

Bet merginai bendruomenės vertybės ir tradicijos nesvarbios, todėl Ilana kovoja dėl troškimo gyventi taip, kaip nori ji pati. Jos norą dar labiau sustiprina tėvų siekis ją ištekinti už išrinkto jaunikio. Mainais už tai, jaunuolio šeima pažada pasirūpinti trūkstama išpirkos suma. 

Neprognozuojamas (čia verkia, čia džiaugiasi) Ilanos personažas, įtaigi aktorės D. Zhovner vaidyba, specialiai parinktu spalviškumu pasižyminčios mizanscenos (nuo šokių pagal „Neplač…“ iki rūsčios ir pilkos kalnų grandinės), subtiliai perteikta vietos ir laikmečio su kilimais ant sienų dvasia įtraukia ir nuteikia melancholiškai. Akivaizdu, kad režisierius pats jaučia nostalgiją laikui, kuris jau praėjo.

Personažai atrodo taip arti (stambių kadrų efektas), todėl su jais nesunku susitapatinti. Artumo tema pastebima ir kito, vardą pelniusio rusų kino kūrėjo Andrejaus Zviagincevo tuo pačiu metu Kanuose pristatytame filme „Nemeilė“ (Neliubov, 2017). Tiesa, jo filmo žinutė kiek kitokia – nemeilė „gimdo“ nemeilę (lyg agresija), ji persiduoda iš kartos į kartą ir yra visų problemų priežastis. Jei tavo tėvai nemylėjo tavęs, tu su savo vaikais elgsiesi taip pat. Artumas, apie kurį kalba K. Balagovas, smaugia – kaip motinos rankos filmo pabaigoje. Čia atsiskleidžia didžioji tragedija: vaikus, norinčius kurti savo gyvenimus, tėvų meilė dusina, o šie be savo atžalų nebeturi, ką mylėti.

Anonsas:

„Lapkritis“ (November, 2017)

XIX a. Estijoje gyvena keisti padarai „kratt“, sukonstruoti iš ūkio padargų ir kaukolių, sudaromos sutartys su velniu, naktimis apylinkėse siaučia vilkai, per Vėlinės gyvieji kviečiasi mirusiuosius vakarienės… Tokiame magiškame pasaulyje gyvena Liina (Rea Lest), kurią tėvas nori ištekinti už bjauraus storo senio, mainais už tai siūlančio kiaulę. Tačiau, žinoma, jauna mergina įsimylėjusi kitą (Jorgenas Liikas). Nors, iš pradžių, jų simpatija atrodo abipusė, į dvarą atvykus baronaitei iš Vokietijos, vaikinas aklai įsimyli kilmingąją. Taigi abu veikėjai yra meilės „ištikti“ ir pasiruošę bet kam.

Kadras iš filmo „Lapkritis“
PÖFF archyvas

Prisipažinsiu, kad šio filmo, sukurto pagal estų rašytojo Andruso Kivirähko kultinį romaną, laukiau. Nuojauta kužda, kad jis bus išrinktas estiškų filmų konkursinės programos nugalėtoju. Noras dar labiau sustiprėjo, kai į seansą nepatekau, nes visi bilietai buvo nupirkti. Antras kartas nemelavo, tačiau mano lūkesčius kiek aplaužė.

Beveik dvi valandas trunkančiame, tamsiame, liaudies pasaką primenančiame filme susikerta pagonybė ir krikščionybė, gėris ir godumas, meilė ir mirtis. Vis tik meilė yra ašis – dėl svaiginančios jos būsenos veikėjai imasi burtų ir kitų priemonių, kad tik būtų šalia savo mylimojo. Visa tai įrėmina išraiškinga juodai balta Marto Tanielo kinematografija, už kurią jis buvo įvertintas „Tribeca“ filmų festivalyje, ir pilką atmosferą sustiprinantis lenkų kompozitoriaus Michało Jacaszeko sukurtas garso takelis. Nepaisant to, šis fantasmagoriškas ir sapniškas pasaulis, nors ir originalus, tačiau ne visuomet paprastai suprantamas net ir įdėmiai sekant įvykius. Pirmoji filmo pusė šiek tiek užsitęsia įvesdama į naują aplinką ir joje veikiančius dėsnius, tačiau antrojoje viskas vystosi greičiau.

Šis estų režisieriaus Rainerio Sarneto vaidybinis filmas – trijų šalių (Nyderlandų, Estijos ir Lenkijos) bendros gamybos rezultatas. Kino kūrėjas ne pirmą kartą ekranizuoja literatūrinius kūrinius. Ankstesnam savo vaidybiniam filmui „Idiotas“ (Idioot, 2012) autorius nepabūgo pasirinkti žymiojo Fiodoro Dostojevskio kūrinio.

Anonsas:

„Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ (The Manslayer/ The Virgin/ The Shadow, 2017)

„Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ – dar vienas filmas iš estiškų filmų konkursinės programos. Esto Sulevo Keeduso trijų dalių filme sutinkame praktiškai visą „Lapkričio“ aktorių komandą: jaunosios kartos aktorę R. Lest, kuri vaidino Liiną, jos meilę įkūnijusį aktorių J. Liiką ir keletą kitų. Sąsajų tarp šių dviejų filmų yra ir daugiau. Pirmoje dalyje „Žudikė“, kaip ir „Lapkrityje“, vaizduojamas laikotarpis, kuriame vis dar veikia pagoniškos taisyklės – jauną merginą ir vėl norima ištekinti už kito.

Antrojoje dalyje „Mergaitė“, kurios veiksmas vyksta XX a. Viduryje, vaizduojama karjere dirbančios ingrės (suomių gentis – KINFO) Elinos istorija. Mergina, kaip ir pirmosios dalies veikėja, taip pat laisva valia negali spręsti savo likimo – reikia tekėti arba keliauti į Sibirą. Kaip ir primoji veikėja ji linkusi veikti – kovoti už savo būtį.

Trečioji dalis nukelia į šiuos laikus, kur matome 17-metę Luna Lee, kuri pabėga iš namų ir atsiduria keistose situacijose, susipažįsta su dar keistesniais žmonėmis – konfliktuojančia aktorių porele, repo muzikos klausančiu medžiotoju kunigu. Šis filmo gabalas, viena vertus, siejasi su veikėjomis iš ankstesnių istorinių laikotarpių, nes pabėgimą iš namų galima interpretuoti kaip maištą, demonstruojantį norą gyventi savarankiškai ir kitaip. Taigi sąlyginai veikėja nėra pasyvi. Kita vertus, ši mergina yra silpniausia iš visų, nes po pabėgimo ji plaukia pasroviui, nepriima jokių sprendimų. Gal būtent taip ji ir nori gyventi? Atrodo, kad ji kaip į kambario vidų įskridęs paukštelis nori laisvės, bet patekusi į uždarą erdvę, neranda išėjimo ir atsimuša į sienas. Luna Lee paima paukštelį į rankas į įpučia gyvybės. Tai teikia vilčių, kad jauna mergina atgis ir ras tai, ko ieško.

Šiaip ar taip, trečia filmo dalis yra pakankamai chaotiška ir iškrentanti iš konteksto, nors, tikėtina, turėjo surišti visas tris istorijas į vieną pynę. Suvokimą apsunkina besimaišanti realybė ir fantastika.

Anonsas:

„Nepasirinkti takai“ (Rah’haye Narafteh, 2017)

Talino kino festivalyje šiemet buvo rodomi 4 pilnametražiai iraniečių filmai. Iki šiol komedijas kūrusio Rambodo Javano „Negar“ (Negar, 2017), debiutinis Asgharo Yousefinejado filmas „Namai“ (Ev, 2017), didžiausiame Irano kino festivalyje „Fajr“ pelnęs geriausio filmo ir scenarijaus apdovanojimus, Fereydouno Jeyranio kriminalinė drama „Dusulys“ (Khafegi, 2017) ir Tahmineh Milani filmas „Nepasirinkti takai“.

Irano režisierė T. Milani – tarptautiniu mastu žinoma socialinio ir politinio kino kūrėja, nevengianti rinktis tėvynėje kontraversiškai vertinamų temų. Dėl vieno iš filmų „Paslėpta pusė“ (Nimeh-ye penhan, 2001), kurio kai kurios „netinkamos“ scenos turėjo būti pašalintos,  ji buvo sulaikyta. Filmas apkaltintas kaip anti-revoliucinis (1978-1979 m. Irane vyko revoliucija, po kurios šalį pradėjo valdyti religingi islamistai ir Iranas tapo teokratine respublika).

Naujausias T. Milani filmas „Nepasirinkti takai“ – 14-asis filmografijoje. Šįkart autorė kalba apie universalią problemą, smurtą šeimoje. „Universalią“, nes filme Islamo religijos tema nėra liečiama. Jis, kaip ir nemeilė naujausiame Andrejaus Zviagincevo filme, persiduoda iš kartos į kartą pagal pavyzdžius šeimoje. Taline viešėjusi kino kūrėja pasakojo, kad Irane filmą palankiai sutiko moterų auditorija ir liberaliau mąstantys vyrai. Taip pat ji pasakojo, jog susidūrė su sunkumais dėl filmo rodymo.

 

Kadras iš filmo „Nepasirinkti takai“
PÖFF archyvas

Mali – geraširdė ir naivi mergina iš tradicinės šeimos. Nuolat apsupta brolių (vienas nevengia pakelti prieš ją rankos), ji jaučiasi užguita tarsi kalėjime. Dėl įvairių menkniekių vyresnysis brolis grasina uždrausti lankyti siuvimo pamokas, nes merginai išsilavinimas, anot jo, nėra būtinas. Netikėtai Mali susipažįsta su draugės broliu Sia, kurį iškart įsimyli. Nors vestuvėms merginos šeima prieštarauja, galų gale jaunuoliai susituokia. Tačiau jau pačią pirmą vestuvių naktį atsiskleidžia tikrasis jaunikio veidas. Su Mali jis elgiasi taip, kaip jo tėvas su motina.

Vizualiniu požiūriu filmas neypatingas, gana statiškas. Režisierei kur kas svarbiau turinys – kiną ji supranta kaip mediumą. Dramos pradžia ir pabaiga susietos žiedine struktūra. Pastaroji paliekama atvira interpretacijai. Įdėmesnis žiūrovas pastebės, jog teigiamų vyrų personažų filme trūksta.

Nors autorė renkasi realizmą, tačiau nuo tikrovės atplėšia nepaprastai švytinčios (lyg iš reklamos) aktorių šypsenos ir stori makiažo sluoksniai. Kita vertus, grožio etalonas Irane kitoks. Tačiau kartkartėmis atrodo lyg žiūrėtum turkų serialus, kurie, kaip sužinome iš moterų protagonisčių, beprotiškai populiarūs šalyje. O ką daugiau veikti, kai vyrai, broliai ar tėvai neleidžia išeiti iš namų?

 

Anonsas:

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*