„Forum Cinemas“ archyvas
Kino teatre žiūrint filmą „Tamsiausia valanda“ („Darkest Hour“, rež. Joe Wright, 2017) vis negalėjau atsikratyti pojūčio, jog tai yra savotiška praėjusių metų hito, Christopherio Nolano „Diunkerko“ („Dunkirk“, 2017) įžanga (prequel). Tačiau „Diunkerkas“ buvo įmantri ir sudėtinga simfonija, tuo tarpu „Tamsiausia valanda“ yra tiktai vieno atlikėjo solo partija. Abu gali nuskambėti galingai, tačiau jie bus visiškai skirtingi.
Sero Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) asmenybė ir veikla, be abejo, yra puiki medžiaga kino filmui. Antrojo Pasaulinio karo istorija, yra bene populiariausia istorinė tema masinėje žiniasklaidoje, tad žmogui, kuris vairavo vieną svarbiausių šio karo dalyvių, Britų imperiją, konflikto metu skiriama taip pat nemažai dėmesio. Be „Tamsiausios valandos“ praėjusiais metais sukurtas ir filmas „Čerčilis“ („Churchill“, rež. Jhonatan Teplizky, 2017) kuriame žymųjį politiką suvaidino aktorius Brianas Coxas. Esant tokioms aplinkybėms nestebina, jog net žmonės gyvenantys už buvusios Birtų imperijos ribų, nemirkčiodami galėtų pasakyti kokį įdomesnį faktelį apie šią asmenybę (pavyzdžiui, apie pagarsėjusią jo cigarų ir alkoholio „dietą“) ar net pacituoti žymesnės jo kalbos nuotrupą („Mes kausimės paplūdimiuose…“).
„Forum Cinemas“ archyvas
„Tamsiausia valanda“ vaizduoja 1940-ųjų gegužės įvykius. Po nepavykusios Norvegijos kampanijos priverstas atsistatydinti britų Ministras Pirmininkas Neville‘is Chamberlainas (akt. Ronald Pickup), sąjungininkai patiria triuškinančius pralaimėjimus Prancūzijoje, kone visa profesionali britų sausumos kariuomenė žemyninėje Europoje yra apsupta Diunkirko ir Kalė uostose. Naujai išrinktam Ministrui Pirmininkui – Vinstonui Čerčiliui (akt. Gary Oldman) – reikia rinktis: derėtis su Hitleriu ir išsaugoti savo karius, ar kovoti ir rizikuoti jų gyvybėmis. Ministro sprendimams trukdo tai, jog jis neturi nei savo partijos, nei karaliaus paramos.
Pagrindiniam Vinstono Čerčilio vaidmeniui mėsos ant kaulų tikrai netrūksta, ir taip spalvinga istorinė asmenybė, filme vaizduojama vienu sudėtingiausių savo gyvenimo periodų. Solo partija parašyta plačiam balso diapazonui, pilna aukštų ir žemų natų, bei daug skirtingų atspalvių tarp jų. Tačiau natos nieko vertos, jeigu dainininkas jų neišdainuoja. Ir čia stoja stipriausia filmo žvaigždė – kino filmų veteranas Gary Oldmanas. Realybėje, fiziškai su Winstonu Churchilliu neturintis daug panašumų aktorius, kuriant filmą atkentėjo daugiau nei 200 valandų grimuotojo kėdėje, o prieš kamerą surūkė virš 400 cigarų, kurių bendra vertė viršijo 200000 JAV dolerių. Ir tai buvo verta – Vinstonas Čerčilis yra vienas stipriausių, o gal net stipriausiais, šio aktoriaus vaidmenų jo karjeroje (o ji apsti perliukų), bei, veikiausiai, vienas geresnių vaidmenų kuriuos pamatysite šiemet. Pažiūrėti „Tamsiausią valandą“ verta vien dėl įspūdingo Gary Oldmano persikūnijimo.
„Forum Cinemas“ archyvas
Pagrindinį solo pasirodymą neblogai papildo ir pritariantieji balsai, antro plano aktoriai. Ypač išskirti norisi Vinstono Čerčilio žmoną suvaidinusią Kristin Scott Thomas. Kostiumines dramas „Puikybė ir prietarai“ („Pride & Prejudice“, 2005), „Atpirkimas“ („Atonement“, 2007), „Ana Karenina“ („Anna Karenina“, 2012) sukūręs režisierius Joe Wrightas žino kaip vizualiai įtikinimai atvaizduoti istorinį foną. Deja, filme taip pat gausu ir trūkumų.
Daugiausiai kritikos norisi žerti filmo scenarijui. Ausys linksta kai Torių (Anglijos konservatorių partijos) politinės grietinėlės susirinkime išgirsti jų atstovus kalbant: „Reikia kreiptis į Halifaksą, mūsų sekretorių užsienio reikalams! [Halifakas sėdi šalia – A.D.]“. Taip, didžioji filmo žiūrovų masė nežinos, kad Halifaxas 1938–1940 metais rūpinosi Didžiosios Britanijos užsienio politika, tačiau, jog to nežinotų jo paties bendrapartiečiai, bei vidaus susirinkimuose kalbėtų tokiomis butaforinėmis frazėmis – nesinori tikėti… Akivaizdu, žiūrovui duota istorijos pamokėlė, ir tai padaryta anaiptol ne subtiliai ar įtikinamai. Tokios istorijos pamokėlės filme akį rėžė dar ne kartą, pavyzdžiui, nuolat vardijamos Churchillio nesėkmės prieš jam tampant Ministru Pirmininku. Su žiūrovu elgiamasi lyg su kūdikiu, kuriam reikia pateikti viską jau sukramčius ant lėkštutės, vietoj to, kad būtų pabandyta jį įtikinti ir sudominti tiek, jog grįžęs iš filmo jis atsiverstų knygą, „Vikipediją“ ar dar ką nors ir pats giliau pasidomėtų tais įvykiais bei aplinka.
„Forum Cinemas“ archyvas
Keista, bet aukščiau minėti „butaforijos išlindimai“ erzino žymiai labiau, nei gerokai stambesni nuokrypiai – akivaizdžių istorinių faktų iškraipymas (pavyzdžiui, žymiosios Churchillio kalbos paankstinimas laike), jų hiperbolizavimas, spalvų sutirštinimas – atlikti tam, jog filmo veiksmas taptų intensyvesnis ir labiau įtemptas. Taip, ieškantiems slegiančios požemio bunkerių klaustrofobijos ar ritualinės politinių posėdžių rutinos, teks nusivilti – politika čia sprendžiasi gero trilerio greičiu. Tai nestebina – filmas skirtas masėms ir šią savo funkciją atlieka visai neblogai. Bet tai kas įvyksta vienoje paskutinių filmo scenų… To jau per daug! Visiškai nieko bendro su realybe neturintis holivudiško sentimentalumo ir „sūrio“ fontanas. Suprantu, kad filmo autoriams norėjosi kažkokios ryškesnės, meninės filmo kulminacijos, nes uždari politikų posėdžiai, anaiptol, nesuteikia daug erdvės pasireikšti, tačiau pasirinktas sprendimas labiau griauna, o ne papildo bendrą filmo visumą. Butaforija? Tikrai taip!
„Tamsiausią valandą“ verta pamatyti vien dėl nepakartojamos Gary Oldmano vaidybos, tačiau visais kitais atžvilgiais tai gana vidutinis kino kūrinys, turintis kelis rimtus trūkumus. O gaila, nes Gary Oldmano sukurtas Vinstonas Čerčilis tikrai nusipelnė kažko geresnio.
Filmo anonsas: