„Tarp žvaigždžių“. Kosminė Nolano odisėja tarp žvaigždžių

Kadras iš filmo  „Tarp žvaigždžių“ „ACME Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Tarp žvaigždžių“
„ACME Film“ archyvas

Christopheriui Nolanui nebereikia nieko niekam įrodinėti. Prisimenant, kiek jam reikėjo stengtis dėl savo savito požiūrio į kino naratyvą, pavyzdžiui, pristatant filmą „Memento“. O dabar… na dabar jis sugebėtų režisuoti skraidantį kubą, jį nufilmuoti ir pritaikyti muziką taip, kad tik pamatę pirmuosius reklaminio klipo vaizdus rėktume: „Oskaras“!!! Taip, šis režisierius ne tik turi „kažką“, bet ir sugeba tuo „kažkuo“ naudotis.

Pavadinkime tą „kažką“ talentinga vaizduote. Jos jam niekur netrūksta. Žiūrint „Pradžią“ (Inception, 2010) žavi ne tik kompiuterinės grafikos galimybės, bet ir paties režisieriaus, scenarijaus autoriaus talentingos vaizduotės ribos. Kaip galima taip sugalvoti, surežisuoti ir pateikti taip… skaniai? Taip pat dar vienas giriamo režisieriaus bruožas – klampus, įtraukiantis ir širdies gelmes paliečiantis tamsumas. Kažkodėl jis geriausiai pastebimas juodojo riterio filmuose. Bet kam kalbėti apie praeitį, kai kino teatruose pradeda suktis naujas, įsiurbiantis į kosmoso gelmes, jau geriausia metų juosta tituluojamas, šiek tiek fantasmagoriškas, mūsų vaizduotės ribas taip pat tikrinantis filmas?

Tarp žvaigždžių

Kadras iš filmo „Tarp žvaigždžių“
„ACME Film“ archyvas

„Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014) Nolanas kartu su broliu Jonathanu (jie abu yra scenarijaus autoriai) nagrinėja amžinąsias temas, įterpdami ir makabriškos ateities vaizdų. Atėję į kino salę atsiduriate ateityje, tikslios datos filme niekas nepasako, tačiau, jei mokate skaičiuoti ir šiek tiek išmanote istoriją, tą datą nuspėti galite. O ateities ne kokia: smėlio audrios, badas, mirštantys žmonės ir visiškas krachas žemėje. Jai liko nebe daug. Galime visi kartu pradėti skaičiuoti: 10, 9… Toje, filme rodomoje, dabartyje mokslininkų nebereikia, NASA – uždaryta, Apollo misija pristatoma, kaip gerai surežisuota sovietinė propaganda, o vienas iš svarbiausių prasimaitinimo šaltinių tampa kukurūzai. Istorijos centre – vienišas tėvas, gyvenantis kartu su mirusios žmonos tėvu ir dviem vaikais. Tačiau, jau galite suprasti, kas šis tėvas nėra paprastas kukurūzų augintojas. Ir ne tik dėl to, kad jį vaidina Matthew McConaughey. Tai vienas iš tų, kurie gali išgelbėti savo paskutines minutes skaičiuojančią žemę ir žmoniją. Štai ir prasideda kosminė odisėja.

Giliai kvėpuoti ar sustabdyti kvėpavimą priverčia įdomūs kameros rakursai, žaidimas su garsu ir, žinoma, kosmoso vaizdai. Istorijoje yra daug dvejopos įtampos: pirmiausia, įtampa dėl išskridusių į kosmosą ir pasilikusių žemėje – kas jų laukia? Antra – jausminė įtampa (meilė šeimai, mylimajam, gyvenimui). Įsivaizduokite, kaip reikia neišprotėti, jei jūs skubate padėti žemei, o ten, kur esate, viena valanda prilygsta 23-iems metams? Viena pažadu, kad laiko reliatyvumo pamokas turėtumėte išmokti gerai ir ilgam. Visa kita techninė šios istorijos pusė gali atrodyti, kaip pasaka. Bent man taip atrodė. Tai, kuri neišmano nei gravitacinių laukų, nei laiko reliatyvumo, nei kitų „mokslinių stuff“. Galbūt dėl to šįkart šis Christopherio Nolana filmas nesujaudino taip stipriai, kaip ankstesnieji. Daugelyje scenų nei mano fantazija, nei mokslinės žinios nesugebėjo suvaldyti to, ką man rodė režisierius. Nepatikėjau viskuo, kas man rodoma, todėl tą kosminę odisėją išgyvenau tik 80 procentų (tiek, kiek buvo gravitacijos daktaro Man planetoje – pažiūrėję suprasite). Tačiau emocijos, žmogiški išgyvenimai įtikino visu šimtu procentų. Iš veikėjų dialogų galima sukurpti sentencijų knygą „juodoms dienoms“.

Reklama
Kadras iš filmo  „Tarp žvaigždžių“ „ACME Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Tarp žvaigždžių“
„ACME Film“ archyvas

Nereikia nei rašyti, bet vis tiek parašysiu – pagrindinio vaidmens atlikėjas – o mama! Matthew McConaughey stebina sugebėjimu įsijausti, sodriu ir lėtu tonu kalbėti gražius, baisius, liūdnus, juokingus dalykus. Na, Anne Hathaway šalia jo kartais atrodė lyg gerai tekstą išmokusi mokinukė, bet viską atperka jos didelės ir reikiamu laiku sudrėkstančios akys. Jessica Chastain – nenustebino, nes jau spėjo įrodyti, kad moka vaidinti. Per trumpus pasirodymus ekrane ji sugebėjo sukurti įdomios, komplikuotos asmenybės personažą. O kaip gi Nolano filmas be žmogaus šikšnosparnio liokajaus Michaelo Caine? Ir čia jis nustebins jus savo nepaaiškinamu gyvybingumu ir šiek tiek kitokiu, ne tokiu saldžiu vaidmeniu. Oi! Ir dar pats smagiausias vaidmuo atiteko kompiuteriui, dronui, ar kaip kitaip jį pavadinti. Jis buvo šmaikštus ir visada reikiamu laiku atsirandantis vėjo gūsis, kuris leisdavo bent trumpam atsikvėpti nuo vykstančių beprotybių kosmose.

Galbūt per mažai rašau apie istoriją ar ją vertinu. Bet supraskite, ką režisierius su aktoriais ir specialiųjų efektų komanda išdarinėja ten, kosmose, neįmanoma aprašyti ar įvertinti. Jei kur matai, kad scena atrodo per daug ištęsta ar persaldinta, įsiterpia kompiuterinės grafikos virtuozai ir kompozitoriai genijai ir tu vėl nutyli, nes lieki netekęs amo.

Tai stiprus fantastinis filmas. Ir svarbiausia, jei ir Jums, kaip ir man, istorija pasirodys šiek tiek atmiežta kondensuotu pienu ir kai kur jau peržengianti „taip tikrai negali būti“ ribą, visa tai kompensuos efektai, muzika. „Tarp žvaigždžių“ – tikrai vienas geresnių šių metų komercinių filmų. Dvi su puse valandos išvyksite kitur, pamiršite viską, o ar ne to ir einame į kiną? Pabėgti. Tad jei bėgsime, tai bėkime į kosmosą.

Filmo anonsas:

Agnė Raščiūtė

Agnė Raščiūtė

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.
Agnė Raščiūtė

Christopheriui Nolanui nebereikia nieko niekam įrodinėti. Prisimenant, kiek jam reikėjo stengtis dėl savo savito požiūrio į kino naratyvą, pavyzdžiui, pristatant filmą „Memento“. O dabar... na dabar jis sugebėtų režisuoti skraidantį kubą, jį nufilmuoti ir pritaikyti muziką taip, kad tik pamatę pirmuosius reklaminio klipo vaizdus rėktume: „Oskaras“!!! Taip, šis režisierius ne tik turi „kažką“, bet ir sugeba tuo „kažkuo“ naudotis. Pavadinkime tą „kažką“ talentinga vaizduote. Jos jam niekur netrūksta. Žiūrint „Pradžią“ (Inception, 2010) žavi ne tik kompiuterinės grafikos galimybės, bet ir paties režisieriaus, scenarijaus autoriaus talentingos vaizduotės ribos.…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 8.5
Kinematografija - 9.5
Aktorių darbas - 9
Muzika - 10

9.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*