Top 7. Distopijos

Kadras iš filmo „Prisukamas apelsinas“ Šaltinis - theredlist.com

Kadras iš filmo „Prisukamas apelsinas“
Šaltinis – theredlist.com

Tobulų dalykų pasaulyje nėra. Bandymas kovoti su šia tiesa ir kurti tobulą utopinį pasaulį dažniausia veda prievartos, individo laisvės suvaržymo ir visas sveiko proto ribas peržengiančios kontrolės keliu. Išvirkščioji utopijos pusė – distopija – piešia niūrų ateities pasaulį, kuriame nelieka erdvės spontaniškumui, kūrybiškumui, autentiškoms emocijoms ir net gebėjimui klysti. Šįkart pristatome septynias įsimintinas kinematografines niūrios ateities vizijas.

1. „Metropolis“ 1927 m., rež. Fritz Lang

Nebylusis vokiškojo ekspresionizmo šedevras, brangiausias savo laikų filmas, vienas pirmųjų ilgametražių fantastikos bei distopijos žanro filmų žavi ir šiuolaikinį žiūrovą įspūdinga futuristine stilistika bei lig šiol aktualiomis socialinėmis metaforomis. 2026-jų pasaulis – kontrastinga vieta. Požemiuose it beveidžiai didžiulio mechanizmo sraigteliai sukasi darbininkų klasės atstovai, o turtingųjų klasė mėgaujasi saulės šviesa ir nerūpestingo gyvenimo džiaugsmais. Metropolio valdytojo sūnus susižavi neturtinga mergina Marija ir leidęsis ieškoti jos į požemius atranda netikėtą ir visai nedžiugią savo miesto pusę.

2. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), 1982 m., rež. Ridley Scott

Reklama

Pagal Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ pastatytas filmas nukelia žiūrovą į įspūdingai stilizuotą, perpildytą, tamsų, šaltų neono šviesų nutviekstą ateities pasaulį. Rickas Deckardas (Harrison Ford) – detektyvas, turintis surasti ir sunaikinti pasprukusius, savo kūrėjo ieškančius replikantus. Šalto melancholiško grožio Rachael – replikantė, kurios žavesiui neatsispiria paniurėlis detektyvas. Filmas kelia daug klausimų, tarp kurių, ko gero, vienas svarbiausių – kas daro žmogų žmogumi. Ir ne, ne, ne, Harisonai Fordai, tai tikrai nėra filmas apie tai, ar galima sukurti prasmingus santykius su savo duonos skrudintuvu!

3. „451 Farenheito“ (Fahrenheit 451), 1966 m., rež. François Truffaut

Pagal to paties pavadinimo Rėjaus Bredberio knygą pastatytas filmas pasakoja knygas uoliai deginančio, bet savo pašaukimu ir darbo kilnumu suabejojusio gaisrininko istoriją. Pirmas ir paskutinis prancūzų naujosios bangos pažibos darbas anglų kalba kuria išties nerimą keliantį pasaulio vaizdą. Šiame pasaulyje nėra vietos literatūrai, atminčiai, laisvam kritiniam mąstymui. Žmonės bukai stebi absurdiškas televizijos laidas, saujomis ryja tabletes, o gaisrininkai, užuot gesinę gaisrus, juos kelia naikindami žmonijos istoriją. Tik pasirodęs filmas nebuvo itin palankiai sutiktas kritikų ir publikos, bet kuo toliau, tuo labiau įgauna neabejotino retro-futuritinio žavesio. O cenzūros ir mąstymo laivės ribojimo temos visada lieka aktualios.

4. „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange) 1971 m., rež. Stanley Kubrick

„Prisukamas apelsinas“ neišvengiamai kelia prieštaringus jausmus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai „galmūriška“, stilizuota odė smurtui. Visgi filme nagrinėjama daug svarbų klausimų ir skatinama diskutuoti apie tai, kas nutinka žmogiškumo sampratai, atėmus galimybę klysti, galimybę rinktis blogį. Ar eliminavus blogį prasminga kalbėti apie gėrį? Kiek daug gali sau leisti valstybė, prisidengdama socialiniu stabilumu varžydama individo pasirinkimo laisvę?

5. „Žmonių vaikai“ (Children of Men), 2006 m., rež. Alfonso Cuarón

Ši ateities versija atrodo bauginančiai reali. Sveiki atvykę į nykų pasaulį, iš kurio, atrodo, liko tik nelegalių imigrantų apgulta Didžioji Britanija. Tai riaušių, sprogimų, socialinės atskirties, masinio nevaisingumo ir vilties praradimo paženklinta egzistencija, kone dokumentiškai perteikta nepriekaištinga Emmanuelio Lubezkio kinematografija. Žiūrovas ne tik pamatys chaosą, bet jį kone fiziškai pajus ir ims savęs klausti – ar gali būti, kad einame šiuo keliu, ir ar yra vilties to išvengti?

6. „Alphaville“ (1965) Jean-Luc Godard

Mokslinės fantastikos, distopijos ir noir žanrų elementus suderinantis Godardo filmas, prasideda it satyra ir virsta poetiška refleksija. Slaptasis agentas Lemmy Cautionas atvyksta į Alphavillį – tylos, logikos, saugumo ir atsargumo šventovę. Jo tikslas – nužudyti miesto architektą profesorių von Brauną bei sunaikinti diktatoriškai miestą valdantį kompiuterį Alpha 60. Filme rasime nemažai nuorodų į George`o Orwello romaną „1984-ieji“. Viena ryškesnių – filme minimas žodynas, iš kurio dingsta žodžiai, išreiškiantys uždraustas emocijas. Paklausta, kokių žodžių pasigedo, profesoriaus dukra, kuria susižavi slaptasis agentas, atsako: raudonos liepsnelių krūtinės, verkti, rudens šviesa, švelnumas…

7. „Keistos dienos“ (Strange Days), 1995 m., rež. Kathryn Bigelow

„Keistos dienos“ mus nukelia į netolimos ateities pasaulį, kuriame itin paklausia nelegalia preke tampa priklausomybę sukeliantys kitų žmonių prisiminimai. Pabūti kito kailyje, pamatyti pasaulį kito akimis ar tiesiog sugrįžti į geresnius, laimingesnius laikus. Kokia pagunda! Bet viskas turi savo kainą.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*