Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Kadras iš filmo „Mano architektas“ Šaltinis - safsrq.files.wordpress.com

Kadras iš filmo „Mano architektas“
Šaltinis – safsrq.files.wordpress.com

Šįkart kviečiame pasižvalgyti po užburiančios architektūros pasaulį. Pristatomuose dokumentiniuose pasakojimuose rasime provokuojančių abstrakčių idėjų – nuo fizikos iki metafizikos, architektūros superžvaigždžių portretų ir mažų pilietinių iniciatyvų, metančių iššūkį stereotipams, kaip reikia gyventi.

1. „Buckminsterio Fullerio pasaulis“ (The World of Buckminster Fuller), 1974 m., rež. Baylis Glascock, Robert Snyder

Buckminsteris Fulleris – Amerikos architektas, sistemų teoretikas, filosofas, inžinierius, vizionierius, išpopuliarinęs geodezinį kupolą – vieną efektyviausių ir taupiausių statybinių konstrukcijų. Fullerio pasaulėžiūra buvo orientuota į inovatyvų dizainą, humanistines vertybes, atsakingą požiūrį į aplinką, pagarbą ir atidumą gamtos dėsniams, universalius principus, padedančius su mažesniais resursais pasiekti geresnių rezultatų. Šiame dokumentiniame filme žiūrovai susipažins su Buckminsterio Fullerio pasauliu – jo idėjomis ir mąstymo sistema.

 2. „Mano architektas“ (My Architect), 2003 m., rež. Nathaniel Kahn

Reklama

Šis filmas – sūnaus kelionė, bandymas suprasti seniai mirusį tėvą, visų pirma per jo architektūrinį palikimą. Louisas Kahnas laikomas vienu įdomiausių dvidešimto amžiaus antrosios pusės architektų, kūręs monolitiškus, senųjų civilizacijų architektūros įtakomis paženklintus statinius, inovatyviai naudojo plytas ir cementą, pabrėždamas „sunkių“ medžiagų tekstūriškumą, ieškojo kūrybiškų būdų integruoti natūralų apšvietimą. Jo projektuotų pastatų monumentalus asketiškumas, formų aiškumas kontrastuoja su kūrėjo asmeninio gyvenimo chaotiškumu. Daug keliaujantis, fanatiškai darbui atsidavęs Louisas Kahnas blaškėsi tarp trijų gyvenimo partnerių, su kuriomis susilaukė vaikų ir iki pat mirties išliko enigmatiška, prieštaringa asmenybe.

3. „Vizualinė akustika“ (Visual Acoustics), 2008 m., rež. Eric Bricker

Dustino Hoffmano įgarsintas dokumentinis filmas pasakoja apie Juliaus Shulmano – architektūros fotografo – gyvenimą, karjerą ir neginčijamą įtaką formuojant modernistinės Amerikos architektūros įvaizdį plačiosios visuomenės akyse. Ikoniškos Juliaus Shulmano fotografijos ne tik įtvirtino modernistinių pastatų formas populiariojoje vaizduotėje, bet ir svariai prisidėjo prie Richardo Neutra‘os, Johno Lautnerio ir kitų „Case Study Houses“ projekto architektų sėkmingos karjeros. Ir nors architektūra savaime yra daugiadimencio patyrimo reikalaujantis menas, viena nuotrauka kartais gali padaryti daugiau nei tūkstantis žodžių.

 4. „Mikrotopija“ (Microtopia), 2013 m., rež. Jesper Wachtmeister

Šis filmas primins, kad nėra vieno teisingo būdo gyventi, kad žvelgiant kūrybiškai galima išspręsti daugybę aplinkosaugos, vartojimo, finansinių iššūkių ir mažiau gali tikrai būti daug daugiau. Filme pristatomos įvairios „mažą“ gyvenimą propaguojančios iniciatyvos, į kurias įsitraukia architektai, menininkai ir tiesiog kasdienio gyvenimo problemas originaliai sprendžiantys asmenys.

5. „Kiek sveria Jūsų pastatas, pone Fosteri?“ (How Much Does Your Building Weigh, Mr Foster?), 2010 m., rež. Carlos Carcas, Norberto López Amado

„Kiek sveria Jūsų pastatas, pone Fosteri?“ – šį klausimą pateikė provokuoti nevengęs jau minėtas Buckminsteris Fulleris. Normanas Fosteris, vienas produktyviausių dirbančių architektų, „žaliosios“ architektūros pionierius, grąžinęs modernizmui jo gerą vardą, neabejotinai yra viena ryškiausių šiuolaikinės architektūros žvaigždžių. Susižavėjimo įvairiapuse, kūrybiška, valinga asmenybe neslepiantis dokumentinis filmas bus tikru desertu visiems Normano Fosterio architektūros gerbėjams.

 6. „Franko Gehry eskizai“ (Sketches of Frank Gehry), 2005 m., rež. Sydney Pollack

Sydney Pollackas ir Frankas Gehry buvo ilgamečiai draugai, besižavintys vienas kito kūryba.  Filmas ne tik supažindins su Franko Gehry (kurio projektuotas „Guggenheimo“ muziejaus Bilbao pastatas, ko gero, yra didesnis turistų traukos objektas, nei jame eksponuojami meno kūriniai) darbais bei persona, bet ir leis pasidžiaugti dviejų išskirtinių asmenybių dialogais, įžvalgomis apie talentą, kūrybos, idėjų generavimo ir virtimo apčiuopiama forma procesą.

7. „Antonio Gaudí“, 1985 m., rež. Hiroshi Teshigahara

Avangardinio japonų kino režisierius Hiroshi Teshigahara, geriausiai publikai pažįstamas iš Kobo Abės romanų „Moteris smėlynuose“ bei „Svetimas veidas“ ekranizacijų, šįkart kamerą atgręžia į ispanų architektūros genijaus Antonio Gaudí darbus. Filmas, kuriame beveik nėra žodžių priartėja prie vizualinės poemos ir nukelia į alternatyvią tikrovę, sklęsdamas vingriomis, pasakiškomis Antonio Gaudí pastatų formomis.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*