Top 7. Filmai apie atmintį

Kadras iš filmo  „Memento“ Šaltinis - zuts.wordpress.com

Kadras iš filmo „Memento“
Šaltinis – zuts.wordpress.com

Atmintis – asmeninė, kolektyvinė, prarasta, atrasta, išsaugota, pavogta – dažnai kino kūrėjus intriguojanti tema. Tiek mokslinės fantastikos žanro kūriniai, tiek istoriniai bei asmenines dramas nagrinėjantys darbai kelia vaizduotę provokuojantį klausimą – kas yra ir koks būtų žmogaus gyvenimas be atsiminimų? Kino juosta neretai keičia dienoraščius, fiksuoja, įamžina, įkalina žmogaus prisiminimus. Kartu kinas, kaip ir kitos masinės kultūros formos, kuria alternatyvią, asmeniškai patiriamą istorinių įvykių, kuriuose žmogus pats nedalyvavo, atmintį, kultūrologės Alison Landsberg pavadintą „protezine atmintimi“. Šįkart pristatome septynis atminties fenomeną tyrinėjančius filmus.

1. „Pomirtinis gyvenimas“ (After Life), 1998 m., rež. Hirokazu Koreeda

Jei iškeliaudamas amžinybėn galėtum pasiimti vieną vienintelį prisiminimą? Koks jis būtų? Ar vieta, kurioje pamirši visa tai, kas buvo bloga, ir prisiminsi tik tai, kas buvo gera, ir yra tikrasis rojus? Kamerinis, grakščiai ir paprastai gilius filosofinius klausimus gvildenantis japonų režisieriaus kuriamas kinas akimirksniu įtikina. Žiūrovas natūraliai pasiduoda neskubiai pasakojimo tėkmei, kartu su be galo skirtingais – paprastais, ekscentriškais, pasimetusiais, įsimylėjusiais – veikėjais nuklysdamas savų ir svetimų prisiminimų takais.

2. „Amžinybė ir diena“ (Eternity and a Day), 1998 m., rež. Theo Angelopoulos

Auksinę Kanų kino festivalio palmės šakelę laimėjusio filmo pagrindinis veikėjas – sunkiai sergantis poetas – paskutines dienas leidžia klajodamas po prisiminimų peizažus. Asmeniški prisiminimai susilieja su kolektyvinės sąmonės vaizdiniais, buities detalės pinasi su metafizika ir mitologija, ištirpsta erdvės ir laiko ribos, diena susilieja su amžinybe.

3. „Memento“, 2000 m., rež. Christopher Nolan

Kaip reikėtų gyventi, jei kas dieną turėtum sukurti save iš naujo, iš odoje įrašytų priminimų ir saujelės polaroido nuotraukų? Ar sugebėtum siekti vieno vienintelio, į priekį nenuilstamai genančio tikslo – keršto? Ar kerštas turi prasmę, jei negali prisiminti skriaudos, jei net neprisiminsi atpildo momento?

4. „Žmogus be praeities“ (The Man Without a Past), 2002 m., rež. Aki Kaurismäki

Tai humaniškas, melancholiškas, stoiškai šmaikštus pasakojimas apie vyriškį, po galvos traumos patiriantį amneziją ir turintį pradėti gyvenimą nuo nulio. Be pinigų, prisiminimų, namų, net be batų. Filmas užburia nesentimentaliu, visuomenės paribiuose besiskleidžiančios draugystės, meilės, solidarumo ir, žinoma, rokenrolo grožiu.

Reklama

5. „Žemuogių pievelė“ (Wild strawberries), 1957 m. rež. Ingmar Bergman

Pagyvenęs profesorius Isakas Borgas vyksta automobiliu iš Stokholmo į Lundą atsiimti garbės daktaro apdovanojimo. Tai nerimo, kaltės, kartėlio ir abejonės paženklinta kelionė prisiminimų takais, vedanti į ramybę bei iš naujo atrastą susitaikymą su savo gyvenimu.

6. „Paryžius, Teksasas“ (Paris, Texas), 1984 m., rež. Wim Wenders

Išeiti, išnykti, išbarstyti save plynėse ir dykrose. Pamiršti save ir savo gyvenimą, kurio nebegali gyventi. Kai žiūrovas pirmą kartą pamato Trevį, atrodo, jog vyras nieko neprisimena apie ankstesnį savo gyvenimą. Po truputį ima aiškėti, jog tai nėra fizinės traumos pasekmė, bet savotiškas pasirinkimas. Trevio drama nėra išskirtinė, sukrečianti, spaudžianti žiūrovų ašaras. Tai itin asmeniška netekties, kaltės ir atsakomybės prisiėmimo istorija.

7. „Visa pasaulio atmintis“ (Toute la mémoire du monde), 1956 m., rež. Alain Resnais

Laiko ir atminties temos ženklina didelę dalį legendinio prancūzų režisieriaus Alaino Resnais kūrybos. „Visa pasaulio atmintis“ – grakšti, poetiška dokumentinė esė apie knygų šventovėje – Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje – saugomą žmonijos istoriją.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*