Šaltinis – janusfilms.com
Cirkininkai žongliruoja, stovi ant rankų, vaikščioja lynu, verčiasi salto, supasi ant trapecijos tam, kad prajuokintų, nustebintų bei šokiruotų žiūrovus. Tuo tarpu užkulisiuose toli gražu ne visada galima išgirsti skardų juoką. Alinančios repeticijos, rizika savo gyvybe, finansinės problemos gali nustelbti net ir didžiausią atsidavimą cirko menui. Į klausimą, koks gi gyvenimas slepiasi po cirko kupolu, mums iš dalies padeda atsakyti filmai. Tai gali būti paslaptingas Christopherio Nolano „Prestižas“, Neilo Burgerio „Iliuzionistas“, šiemet „Kino pavasarį“ atidariusi dokumentinė juosta „Viskas dėl šou“ ar, pavyzdžiui, šis filmų septynetas.
- „Cirkas“ (The Circus), 1928 m., rež. Charles Chaplin
„Cirke“ Charles‘o Chaplino Valkatos personažą kaltina, išteisina, myli, nekenčia, giria, jam grasina, dėkoja bei galų gale palieka vieną. Atėjusiems į šou žiūrovams nerūpi, kas vyksta užkulisiuose, jie reikalauja pramogų ir paprasčiausiai nori būti prajuokinti. Chaplinas pravėrė žiūrovams cirko uždangą, atskleisdamas kiek daug dalykų slypi už ryškių artistų kostiumų, šviečiančių plačių šypsenų, blizgančių akių bei apsimestinio linksmumo.
- „Freaks“, 1932 m., rež. Tod Browning
Būdamas šešiolikos metų Todas Browningas pabėgo iš namų į klajojantį teatrą, kuriame praleido ne vienerius metus. Tapęs režisieriumi, jis pasinaudojo savo patirtimi sukurdamas netgi keletą kultinių juostų šia tematika. 1932 metais jis šokiravo daugelį žmonių, išdrįsdamas pakviesti filmuotis tikruosius „Freak Show“ dalyvius. Apie ketvirtajame dešimtmetyje stebėtinai populiarius negalią turinčių žmonių šou užkulisius pasakojantis „Freaks“ išgąsdino tų laikų nepasiruošusį žiūrovą, buvo uždraustas kai kuriuose šalyse bei apsunkino tolesnę režisieriaus karjerą, bet praėjus daugeliui dešimtmečių įkvėpė Davidą Lynchą sukurti savo „Drambliažmogį“ (The Elephant Man, 1980), o Ryaną Murphy – ketvirtąjį „Amerikietiškos siaubo istorijos“ (American Horror Story: Freak Show, 2014–2015) sezoną.
- „Apnuoginta naktis“ (Gycklarnas afton / Sawdust and Tinsel), 1953 m., rež. Ingmar Bergman
Pagrindiniams „Apnuogintos nakties“ herojams rampos šviesos jau seniai neteko romantikos, o neatsiejamas nuo skurdo ir bado cirkas tapo nepakeliama rutina. Ingmaras Bergmanas meistriškai pasakoja apie aistrą, pavydą, abejones, neryžtingumą bei žmogaus poelgių (i)racionalumą.
- „Nežinomasis“ (The Unknown), 1927 m., rež. Tod Browning
Penkeriais metais anksčiau negu jau minėtas kultinis filmas „Freaks“, pasirodė ne mažiau įspūdinga Todo Browningo drama „Nežinomasis“, pasakojanti apie tragišką talentingo peilių metiko meilę cirko savininko dukteriai, fatališkai bijančiai vyriškų rankų prisilietimų. Pagrindinį vaidmenį joje atliko legendinis Lonas Chaney, kuris dėl savo nepaprasto sugebėjimo įtikinamai parsikūnyti į skirtingus herojus neretai buvo vadinamas „žmogumi su tūkstančiu veidų“. Kartu su Lonu Chaney vaidinusi jaunoji Joan Crawford vėliau prasitarė, kad tik pamačiusi jo vaidybą suprato skirtumą tarp stovėjimo prieš kamerą ir vaidinimo prieš kamerą. Beje, jam, kaip ir Todui Browningui, daug metų teko praleisti klajojančiame teatre.
- „Kelias“ (La Strada / The Road), 1954 m., rež. Federico Fellini
„Kelyje“ Federico Fellini samprotauja, ar žmogaus likimas yra nulemtas iš anksto. Ieškantis pagalbininkės savo pasirodymui cirkininkas Dzampano nutaria įsigyti Dželsominą – naivią merginą, savo elgesiu primenančią Charles‘o Chaplino filmų personažus. Nepaprastai nuoširdų ir emocionalų vaidmenį suvaidino režisieriaus žmona Giulietta Masina. Kartu jie rengia pasirodymus gatvėje, bet šią keistą sąjungą sunku būtų pavadinti laimingą. Dzampano nesibodi pakelti prieš ją ranką bei nuolat flirtuoja su kitomis moterimis, tačiau, kad ir ką jis bepadarytų, Dželsomina nesiryžta jo palikti. Paaiškinti Dzampano motyvaciją jos draugijoje irgi nėra lengva, tik filmo pabaigoje jam lemta suprasti, kad prarado vieną brangiausių jo likimo kelyje sutiktų žmonių.
Cirko temos artimumą italų režisieriui taip pat patvirtina 1970 metais nufilmuotas dokumentinis filmas „Klounai“ (The Clowns), kuriame Federico Fellini keliauja po Paryžiaus, Romos, Miuncheno ir kitų Europos miestų cirkus bei kalbina kadaise garsius, bet užmirštus klounus bei cirkininkus. Atskirų su cirku ar klounais susijusių epizodų galima pamatyti ir kituose režisieriaus filmuose.
- „Košmarų alėja“ (Nightmare Alley), 1947 m., rež. Edmund Goulding
„Košmarų alėja“ prasideda tarsi tradicinis film noir, tačiau greitai peržengia jo ribas. Edmundas Gouldingas suteikė galimybę Tyrone‘ui Poweriui įrodyti, kad jis sugeba vaidinti ne tik širdžių ėdikus, ką darė didžiąją savo karjeros dalį, bet ir įkūnyti sudėtingus, dramatiškus herojus. Ciniško aferisto kilimo ir kritimo istorija, prasidėjusi ir pasibaigusi klajojančiame cirke, šiurpina ir prikausto prie ekranų.
- „Šventasis kraujas“ (Santa sangre / Holy Blood), 1989 m., rež. Alejandro Jodorowsky
Filmo šūkyje žiūrovus raginama pamiršti viską, ką jie iki šiol yra matę. Reikia pripažinti, kad ekstravagantiškas Alejandro Jodorowsky pasaulis tikrai labai greitai priverčia tai padaryti. Išlaikydamas cirką pagrindine savo filmo tema, režisierius ne kiek nesistengia apribuoti veiksmo vietą cirko erdve. Nenustebkite, jog cirkas gali atsidurti gatvėje bei persipinti su realiu gyvenimu. Juk net kasdienio gyvenimo įvykiai retkarčiais gali priminti įmantriausius cirkininkų pasirodymus.
