fbpx
Geri filmai, Topai

Top 7. Filmai apie kritikus

Kadras iš filmo „Rogeris Ebertas: toks gyvenimas“ Šaltinis - nypost.com
Kadras iš filmo „Rogeris Ebertas: toks gyvenimas“
Šaltinis – nypost.com

Praeitais metais savo naujausiuose filmuose meno kritikos tema pasisakė net trys garsūs režisieriai. Mike`o Leigho juostoje „Ponas Terneris“ kalbama apie subjektyvų tapybos suvokimą, Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Žmoguje-paukštyje“ kategoriška „The New York Times“ teatro kritikė lengvai „klijuoja etiketes“ nepatikusioms pjesėms, o Timas Burtonas „Didelėse akyse“ svarsto, kas kuria menininko įvaizdį: pats autorius, kritikai ar žiūrovai. Šiuolaikinis kritikas – visų pirma, savo srities ekspertas, sukaupęs didelį žinių bagažą, gebantis juo pasidalinti su kitais bei padedantis žiūrovui nepasiklysti tarp informacijos gausybės.

1. „Rogeris Ebertas: toks gyvenimas“ (Life Itself), 2014 m., rež. Steve James

Kino kritikai dažniausiai atsiduria filmų apie kuriuos rašo šešėlyje, tačiau to negalima pasakyti apie Rogerį Ebertą. Legendinis kritikas, televizijos laidų vedėjas, daugiau negu dvidešimties knygų autorius bei Pulicerio premijos laureatas, kuris labiau negu kiną mylėjo tik vieną dalyką – patį gyvenimą. Jis kažkada sakė, kad filmai – tarsi mašina, kuri generuoja empatiją. Ji leidžia suprasti šiek tiek daugiau apie kitų žmonių viltis, siekius, svajones ir baimes. Būtent apie tai yra Steve`o Jameso dokumentinė juosta.

2. „Alkazaro“ kėdės“ (Les sièges de l’Alcazar), 1989 m., rež. Luc Moullet

Filmo centre mažas kino teatras, kurio savininkas net nenutuokia, kad rodo geriausią filmų repertuarą visoje Prancūzijoje, ir nuoširdžiai nustemba, kai lankytojas paprašo bilietų pirmoje eilėje. Čia įprasta mokėti daugiau už vietas paskutinėse salės eilėse, nes priekyje sustatytos nepatogios kėdės, o šildymą įjungiamas tik tam, kad parduotų daugiau ledų. Lygiai taip pat įprasta, kad užsnūdusį žiūrovą seanso viduryje pažadina įkyri saldainių pardavėja ar rinkliavų bedarbiams aktoriams rinkėja. Nuolat savimi abejojantis, galintis retsykiais supainioti režisierių pavardes, tačiau, svarbiausia, nuoširdžiai kiną mylintis „Cahiers du Cinéma“ kritikas šioje keistoje vietoje yra visiškas svetimkūnis. Jis piktinasi filmų kolorizacija, sutrumpintomis filmų versijomis, tiksliai žino peržiūrėtų „Alkazare“ filmų skaičių ir yra įsitikinęs, kad kino kritiko gyvenime yra svarbiausi trys pagrindiniai įvykiai: gimimas, pirmoji publikacija ir „žaliasis“ bilietas, leidžiantis į filmus vaikščioti nemokamai.

3. „Paskutinis metro traukinys“ (Le dernier métro / The Last Metro), 1980 m., rež. François Truffaut

Aktorė Marion Steiner pradeda vadovauti Monmartro teatrui, nes jos vyras, žydų kilmės vokietis, turi slėptis kambariu paverstame rūsyje. Iš ten jis stebi į teatrą ateinančius žmones ir prižiūri pjesės statymą. Operatorius Néstoras Almendrosas prasitarė, kad filmavimo aikštelėje buvo uždrausta atidaryti langus, siekiant sustiprinti klaustrofobijos jausmą.
Paskutinis metro traukinys – su teatru susijęs simbolis. Tai traukinys, kuriuo į namus pasibaigus spektakliui sugrįždavo Paryžiaus bohema. Vėlavimas į jį reiškė komendanto valandos pažeidimą. Šioje François Truffaut juostoje galima pamatyti vieną nekenčiamiausių kine sukurtų kritikų personažų. Jokių principų neturintis, su okupacine valdžia bendradarbiaujantis Daxiatas, kurio vaidmenį itin įtikinamai atliko Jean-Louisas Richardas, neabejotinai sugebėjo pelnyti kiekvieno žiūrovo antipatiją.

4. „Pagrok tai dar kartą, Semai“ (Play It Again, Sam), 1972 m., rež. Herbert Ross

Nepaisant to, kad filmą režisavo Herbertas Rossas, jame galima pamatyti visus Woody Allenui būdingus elementus: psichoanalizę, savirefleksiją, nuorodas į kino klasiką ir daugelį kitų. Kai neurotišką, uždarą, drovų bei nepasitikintį savimi kino kritiką palieka žmona, jam nebelieka nieko kito tik kaip šimtus kartų žiūrėti mėgstamiausią „Kasablanką“. Geriausi draugai iš visų jėgų stengiasi padėti jam susirasti naują gyvenimo meilę, tačiau bandymai baigiasi nesėkmingai. Galiausiai jo kambaryje atsiduria… pats Humphrey Bogartas. Atrodytų, Allenui užtektų klausytis jo patarimų, sekti nurodymus ir viskas eitųsi lyg iš pypkės, bet ne viskas taip paprasta. Kaip ir „Kasablankoje“.

5. „Naudingas gyvenimas“ (La vida útil / A Useful Life), 2010 m., rež. Federico Veiroj

Ši filmą turėtų prisiminti ištikimi „Kino pavasario“ žiūrovai. 2011 metais jis buvo parodytas „Horizontų“ programoje. Jorge – daugiau negu kritikas, daugiau nei 25 metus jis dirba sinematekoje, yra atsakingas už filmų archyvą, sudarinėja repertuarą, rengia retrospektyvas, veda radijo laidą bei tiesiog gyvena kinu. Viskas pasikeičia, kai staiga nutraukiamas sinematekos finansavimas ir Jorge turi palikti vietą, kuri per daugiau nei pusę jo gyvenimo tapo antraisiais jo namais. Šiek tiek liūdna, šiek tiek ironiška juosta apie būtinybę mokėti gyventi abiejose ekrano pusėse. Joje sinematekos uždarymo reikšmė perteikiama pasitelkiant asmeninę žmogaus tragediją, o neutralus režisieriaus stilius tik dar labiau sustiprina intelektualios metaforos apie meilę kinui įspūdį.

6. „Kitas vyras“ (Un autre homme / Another Man), 2008 m., rež. Lionel Baier

Nekenčiantis art house‘o Fransua į kino sritį pakliuvo atsitiktinai. Pabaigęs prancūzų literatūros studijas, jis pradėjo ieškoti žurnalisto darbo ir taip atsidūrė nedideliame laikraštyje, kur turėjo rašyti apie vietinių žmonių gyvenimą. Atsitiktinumas lėmė, kad tuo metu mirė ilgametis filmų apžvalgininkas, ir laikraščio redaktorius nutarė paskirti šį darbą ambicingam naujokui. Keblumų nekilo net Fransua pripažinus, kad absoliučiai nesigaudo šioje srityje. Atsidūręs visiškai naujoje aplinkoje, jis prisiperka krūvą kino istorijos knygų, bando diskutuoti apie Claude‘o Chabrolio filmus ir išlaikyti pirmąjį išbandymą – recenziją apie Guso Van Santo filmą „Paskutinės dienos“. Jo pirmtakas buvo laikomas vietiniu genijumi, nes mokėdavo nepretenzingai paaiškinti žiūrovams, kodėl jie privalo nueiti į vieną ar kitą filmą. Fransua nenori rašyti paprastai, bet negebėjimas suformuoti savo nuomonės neleidžia pasiekti ambicingų planų.

7. „Visos šios moterys“ (För att inte tala om alla dessa kvinnor / All These Women), 1964 m., rež. Ingmar Bergman

Pretenzingas muzikos kritikas Kornelijus atvyksta į pasaulinę šlovę pelniusio violončelininko vasaros rezidenciją tam, kad parašytų jo biografiją. Kornelijus įsitikinęs, kad būtent jis sprendžia, ką prisimins ateities kartos, o kritika reikalinga nebent čiulbančiam paukšteliui. Ši Ingmaro Bergmano absurdo komedija nebuvo entuziastingai sutikta režisieriaus gerbėjų. Vis dėlto įdomu pamatyti jo svarstymą apie kritiko santykį su kritikuojamu objektu.

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.