Šaltinis – photobucket.com
Šios savaitės septintukas skirtas mėgstamiausiai Xaviero Dolano filmų temai, kurią jis nuosekliai plėtoja. Tai – motinos ir sūnaus santykiai. Su šia tema režisierius debiutavo filmu „Aš nužudžiau savo mamą“ (J’ai tué ma mère, 2009), taip pat ir paskutinis režisieriaus filmas „Mamyte“ (Mommy, 2015) yra skirtas šiai temai. Dramoje režisieriaus dėmesys sutelkiamas į motinos išgyvenimus. Motinos meilė akla, besąlygiška, ji kartais gali būti liguista, todėl šie santykiai dažnai būna labai sudėtingi. Pažiūrėkime, kokius motinos įvaizdžius kuria kiti žinomi režisieriai.
1. „Viskas apie mano mamą“ (Todo sobre mi madre / All About My Mother), 1999 m., rež. Pedro Almodóvar
Nepaisant to, kad Estebanas miršta praktiškai pačioje filmo pradžioje, Pedro Almodóvarui visiškai užtenka laiko atskleisti motinos ir sūnaus santykius bei parodyti, koks skausmingas buvo šis praradimas Manuelai. „Viskas apie mano mamą“ – spalvinga, kupina aistrų melodrama apie stiptų motinos ir sūnaus ryšį, meilę, pasiaukojimą, vaidybą, kančią, praradimą bei gebėjimą atleisti. Režisierius primena, kad kiekvienas turi savo „Geismų tramvajų“, kuris retkarčiais vis taikosi pervažiuoti jo gyvenimą.
2. „Psichopatas“ (Psycho), 1960 m., rež. Alfred Hitchcock
Skausmingi Normano ir jo motinos santykiai neabejotinai įkvėpė ne vieną režisierių toliau nagrinėti šią temą. Savotišką „Psichopato“ priešistorę galima pamatyti „A&E“ televizijos seriale „Beitsų viešbutis“ (Bates Motel). Kultūros analitikas Slavojus Žižekas pastebėjo, kad trys Alfredo Hitchcocko filmai: „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest, 1959), „Psichopatas“ ir „Paukščiai“ (The Birds, 1963), sudaro savotišką trilogiją apie šeimyninių santykių tuštumą, kurioje tėvo nebuvimas kompensuojamas dideliu motinos superego. Valdinga pagrindinio herojaus motina visuose trijuose filmuose laiko sūnų savo nuosavybe, o tai trukdo jo santykiams su moterimis.
3. „Širdies ūžesiai“ (Le souffle au coeur / Murmur of the Heart), 1971 m., rež. Louis Malle
Sunku patikėti, kad ši neparastai subtili ir lengva Louiso Malle`io juosta kažkada sukėlė labai daug triukšmo. Prancūzijos nacionalinis kino centras atsisakė suteikti paramą, cenzūros komisija prilygino filmą pornografijai, psichologai rūpinosi, kokius padarinius šis vaidmuo galėjo sukelti Loraną vaidinusiam jaunuoliui, o žiūrovai rašė režisierių įžeidžiančius laiškus. Vis tik kritikai filmą vertino gana palankiai, o nesiliovę ginčai tik padėjo jam sulaukti komercinės sėkmės. Louisas Malle`is su jaunatvišku pasipiktinimu gretina principingumą ir konformizmą, norėdamas parodyti žiūrovui ironišką Edipo komplekso interpretaciją. Ši tema taip pat nagrinėjama Bernardo Bertolucci „Mėnulyje“ (La Luna, 1979) ir Davido O. Russello „Spanking the Monkey“ (1994).
4. „Mama Roma“ (Mamma Roma), 1962 m., rež. Pier Paolo Pasolini
Nors pats režisierius ne itin mėgo šį savo filmą ir vadino jį savotišku „Akatonės“ (Accattone, 1961) pakartojimu, Annos Magnani nuopelnų, rodant besąlygišką motinos meilę, paneigti neįmanoma. Jos herojė – nepaprastai stipri moteris, iš visu jėgų besistengianti suteikti sūnui geresnį gyvenimą. Dėl Etorės ji pasiryžusi netgi parduoti savo kūną, tačiau sūnus tokios aukos nesupranta paversdamas ją visiškai beprasme.
5. „Staiga praėjusią vasarą“ (Suddenly, Last Summer), 1959 m., Joseph L. Mankiewicz
Nepakartojamai žavinga Katharine Hepburn, vaistus užgerianti „Daiquiri“ kokteiliu, kalba vien tik užuominomis, tačiau ji daugiau negu aiškiai nusiteikusi, kad dukterėčiai, mačiusiai jos sūnaus mirtį, būtų atlikta lobotomija. Liguista motinos meilė, stiprus pavydo jausmas bei noras išsaugoti šeimos paslaptį bet kokiomis priemonėmis niekur nedingsta net po sūnaus mirties. Jos žodžiais tariant, tik ji viena atitiko sūnaus nustatytus žmonėms taikomus kriterijus. Vienos sudėtingiausių Tennessee`io Williams`o pjesių ekranizacija, kurioje nutylima daugiau negu pasakoma, o frazė „Staiga praėjusią vasarą“ refrenu pasikartoja bene kiekvieno filmo herojaus monologuose.
6. „Motina“ (Madeo / Mother), 2009 m., rež. Bong Joon-ho
Pagyvenusi našlė, užsiimanti gydymu žolelėmis bei akupunktūra, paskyrė visą savo gyvenimą rūpinimuisi protiškai atsilikusiu sūnumi, tačiau vieną dieną jis apkaltinamas žmogžudyste. Motina jokiu gyvu nenusiteikusi, kad jos sūnų uždarytų kalėjime, todėl nusprendžia pradėti savo tyrimą. Ką gali ryžtis padaryti motina, siekdama išgelbėti savo sūnų nuo kalėjimo? Ar galima tai pateisinti? Nors ir kiek mažiau radikaliais būdais, rumunų režisieriaus Calino Peterio Netzerio filme „Vaiko pozicija“ (Pozitia copilului, 2013) motina taip pat stengiasi išgelbėti savo sūnų nuo kalėjimo.
7. „Martis“ (Marty) 1955 m., rež. Delbert Mann
Būtent „Martis“ iki šiol išlieka vienintele kino istorijoje juosta, kuriai pavyko iškovoti tiek „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose, tiek „Oskarą“ už geriausią metų filmą. Dažnai sakome, kad norėtume pokyčių, bet ar visada esame jiems pasiruošę? Martis – geraširdis, vienišas, 34-rių metų vyras, gyvenantis kartu su savo motina. Tiek iš jos, tiek iš draugų jis nuolat jaučia spaudimą dėl to, jog iki šiol jis vis dar nesukūrė šeimos, juolab kad visi jo broliai ir seserys jau spėjo atšvęsti vestuves. Tačiau vos tik Martis susipažįsta su mergina, artimųjų pozicija kardinaliai pasikeičia. Kliudyti pradeda viskas – išvaizda, elgesys bei tautybė. Ar pavyks Marčiui atsilaikyti prieš tokį spaudimą, sužinosite pažiūrėję šį filmą.
