Top 7. Filmai apie neištikimybę

Kadras iš filmo „Meilės laukimas“ Šaltinis – bohanqiu.com

Kadras iš filmo „Meilės laukimas“
Šaltinis – bohanqiu.com

Kada ir kur prasideda neištikimybė? Kur yra ta riba, kurią peržengus kelio atgal nelieka? Ar visada savo partnerį apgaudinėjantis asmuo nusipelno pasmerkimo? Daugybė garsiausių meilės istorijų tuo pačiu yra ir neištikimybės istorijos. Pirmiausiai į galvą šauna Ana Karenina, „Kasablankos“ ir „Didžiojo Getsbio“ veikėjai. Dažniausiai svetimautojams geruoju nesibaigia, ypač tradicinei moralei nusižengiančioms moterims. Geriausi pavyzdžiai – tokios visuotinio pasmerkimo sulaukusios veikėjos, kaip Ema Bovari, bei daugybė noir filmų žanro femme fatale tipo moterų. Pristatome jums septynetą skirtingas meilės ir neištikimybės istorijas pasakojančių filmų.

  1. „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love), 2000 m., rež. Wong Kar Wai

„Wong Kar Wajaus filmuose meilė visada ateina per anksti arba per vėlai, o jo veikėjai likusias dienas leidžia kamuojami ilgesio bei apgailestavimų“, – apie bene garsiausią Hong Kongo autorinio kino atstovą rašė Rogeris Ebertas. „Meilės laukimas“ – ne išimtis. Jo vardas Mr. Chow, jos – Su Li-zhen, 1962 metais Hong Konge jie su savo sutuoktiniais išsinuomoja kambarius gretimuose butuose. Netrukus paaiškėja, jog jų gyvenimo partneriai yra užmezgę romaną. Išduotas vyras ir moteris nusprendžia, kad jiems elgtis taip pat reikštų, jog yra už juos nė kiek ne geresni. Tačiau trapus, melancholijos nuspalvintas jų ryšys neišvengiamai stiprėja. Aistra dar niekada nebuvo tokia subtili, sulėtinti gestai – tokie grakštūs, detalės – iškalbingos, spalvos – sodrios, kameros judesiai – paklaidinantys ir panardinantys žiūrovus į intymią laiko ir prisiminimų tėkmę.

  1. „Trumpas susitikimas“ (Brief Encounter), 1945 m., rež. David Lean

Du simpatiški paprasti žmonės – namų šeimininkė Laura ir daktaras Alecas Harvey keletą kartų atsitiktinai susiduria traukinių stotyje. Trumpi neplanuoti susitikimai virsta abipuse simpatija. Simpatija virsta gilesniu jausmu, o susitikimai – pasimatymais, pasibaigiančiais paskubomis įšokus į priešingomis kryptimis išvykstančius traukinius. Jie abu laimingai vedę ir atsidavę savo šeimoms. Istorijos ir veikėjų paprastumas tampa stipriausia filmo vieta – niekas nėra apsaugotas nuo netikėtai užklupusių jausmų, meilės, atėjusios nekviestos, nelauktos, neturinčios ateities.

Reklama
  1. „Hana ir jos seserys“ (Hannah and Her Sisters), 1986 m., rež. Woody Allen

Woody Allenas išties mėgsta neištikimybės temą. Reikšminga jo sukurtų personažų dalis buvo apgaudinėtojais ar apgaudinėjamaisiais. Iš vinječių dėliojama „Hana ir jos seserys“ laikomas vienu sėkmingiausių šmaikščiojo režisieriaus darbų. Hanos vyras – poezijai ir filosofijai neabejingas buhalteris – įsimyli jos seserį Lee, o buvęs vyras įsipainioja į santykius su kita seserimi Holi. Per dviejų metų laikotarpį, nuo vienos Padėkos dienos vakarienės iki kitos, daug kas apsiverčia didelės, bohemiškos šeimynos gyvenimuose, bet galiausiai stoja į savas vėžes.

  1. „Ž – tai žmogžudystė“ (Dial M for Murder), 1954 m., rež. Alfred Hitchcock

Kartais neištikimybė gali kainuoti gyvybę. Arba laisvę. Margot (visada užburianti Grace Kelly) užmezgus romaną, nuo jos finansiškai priklausomas vyras išsigąsta – jo patogiam gyvenimui iškilo pavojus. Tonis ima planuoti nieko neįtariančios žmonos žmogžudystę. Didžioji dalis filmo vyksta sutuoktinių svetainėje: ribota erdvė padeda susikoncentruoti į šaltakraujiškai rezgamas pinkles, ritmingus dialogus ir iki pat filmo pabaigos išlaikomą įtampą.

  1. „Apsėstieji“ (Ossessione) 1943 m., rež. Luchino Visconti

Debiutinis Luchino Visconti darbas, kuriam apibūdinti, manoma, buvo pirmą kartą pavartotas neorealizmo terminas – Jameso M. Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ adaptacija. Veiksmo vieta – Italijos provincija, kurioje susikerta Gino ir Giovannos, klajūno ir nelaimingos restorano savininko žmonos likimai. Aistra, nusikaltimai, melas, kaltė susipina šiame intensyvių emocijų paženklintame, beviltiškumo atmosferos persmelktame filme.

  1. „Mūsų istorijos“ (Stories We Tell), 2012 m., rež. Sarah Polley

Nepaprastai intymus dokumentinis filmas, kuriame šeimos nariai dalijasi prisiminimais apie vieną iš artimųjų – mirusią režisierės motiną, ryškią asmenybę, aktorę Diane Polley. Tai filmas apie filmo kūrimą, tiesų (o ne vienos dominuojančios tiesos) paiešką, apie sudėtingą šeimos dinamiką, išbandymus, būdus su jais susitvarkyti. Tai pasakojimas apie istorijų pasakojimą – neatskiriamą sudėtingų, trapių ir iki galo niekada taip ir neperprantamų santykių dalį.

  1. „Arčiau“ (Closer) 2004 m., rež. Mike Nichols

Jie lyg ir nori meilės, santykių, autentiško ryšio, bet kur kas labiau nori vienas kito. Jie ieško tiesos, be kurios, pasak jų, žmogus tebus gyvulys, bet išties neturi drąsos ją priimti. Jie negali neapgaudinėti, bet nepajėgia meluoti. Pagal to paties pavadinimo Patricko Marberio pjesę pastatytas filmas išsiskiria intelektualiais, kandžiais dialogais, kuriais pagrindiniai keturi herojai gundo, manipuliuoja, šantažuoja, kartkartėm prajuokina, bet daugiausia žeidžia vienas kitą.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*