Šaltinis – amazon.com
„Dvylika skirtingų protų, širdžių, gyvenimo kelių, akių ir ausų porų. Šie dvylika žmonių teisia kitą žmogų, kuris skiriasi nuo jų, kaip ir jie vienas nuo kito. Stebuklas, kad jiems apskritai pavyksta priimti vieningą sprendimą ir dažniausiai netgi teisingą“, – sakė vienas iš „Žmogžudystės anatomijos“ herojų. Vienose juostoje prisiekusieji tampa pagrindiniais herojais, kituose – lieka tik tarsi nebyliais proceso stebėtojais, tačiau, bet kokiu atveju, sprendimą galiausiai priima būtent jie.
1. „Dvylika piktų vyrų“ (12 Angry Men), 1957 m., rež. Sidney Lumet
http://www.youtube.com/watch?v=fSG38tk6TpI
Sportininkas, bankininkas, mylintis tėvas, brokeris, buvęs lūšnyno gyventojas, darbininkas, beisbolo gerbėjas, architektas, senjoras, garažo savininkas, prokuroro padėjėjas ir reklamos specialistas. Jie – dvylika prisiekusiųjų, nuo kurių priklauso vaikino, kaltinamo tėvo nužudymu, likimas. Tvankus kambarys, neįtikėtinai geras Reginaldo Rose‘o scenarijus, ore tvyranti įtampa, Boriso Kaufmano kamera, stambiais planais sugebėjusi atskleisti kiekvieno herojaus charakterį, bei šią juostą prodiusavusio ir pagrindinį vaidmenį atlikusio Henry Fonda palaikymas leido kine debiutuojančiam Sidney Lumetui sukurti klasika tapusį šedevrą.
2. „Žmogžudystės anatomija“ (Anatomy of a Murder), 1959 m., rež. Otto Preminger
http://www.youtube.com/watch?v=IAVLvGP25uQ
Nepaisant cenzūrinių apribojimų, Otto Premingeris niekada nebijodavo kalbėti tais laikais itin provokuojančiomis temomis. Jo filmuose atsirasdavo vietos nesantuokinių ryšių, priklausomybės nuo narkotikų, prievartos ir kitoms visuomenei aktualioms temoms. „Žmogžudystės anatomija“, kuriame narpliojama išprievartavimo byla, buvo apšauktas „nepadoriu“ filmu bei uždraustas rodyti Čikagoje. Režisieriui teko iškelti atsakomąjį ieškinį miesto valdžiai, po kurio filmas vis dėlto buvo rodomas. Į teismo salę filmo siužetas perkeliamas tik po valandos, tačiau per likusį laiką Otto Premingeriui, nevengiant ironijos, puikiai pavyko atskleisti visas teisinio proceso detales. Jamesas Stewartas, naudodamas teisinius triukus, meistriškai paverčia procesą žiūrovų dėmesį prikaustančiu spektakliu, o įspūdingi titrai bei Duke‘o Ellingtono garso takelis suteikia jai nepakartojamo subtilumo.
3. „…Ir teisingumas visiems“ (…And Justice for All.), 1979 m., rež. Norman Jewison
http://www.youtube.com/watch?v=sQzYNoLANrg
„Teisingumas visiems“ – šiais žodžiais baigiasi JAV „Ištikimybės priesaika“ ir anksčiau minėtas filmas „Žmogžudystės anatomija“. Neatsitiktinai panaudoti juos savo filmo pavadinime nusprendė ir Normanas Jewisonas. Režisieriui puikiai pavyko parodyti teisinės sistemos sudėtingumą bei advokatų ir teisėjų atsakomybės naštą.
Kaip susitaikyti, jei išteisini tą, kas iš tikrųjų buvo kaltas, o jis, atsidūręs laisvėję, pakartoja nusikaltimą. Kai nusižudo tas, kurio nesugebėjai išteisinti, ar kai dėl teisinių formalumų sulaikytas dėl neveikiančių automobilio žibintų vyras pasodinamas į kalėjimą penkeriems metams. Vieniems teisininkams rūpi tik pinigai, kitiems – žmonių likimai. Vieni teisėjai netiki, kad žmonės gali klysti, ir, jeigu tik turėtų tokią galimybę, pakartų net už vagystes ir apiplėšimus, kiti, siekdami numalšinti nervinę įtampą, ryžtasi beprotiškiausiems dalykams. Kaip savo garsioje dešimties minučių kalboje reziumuoja Alo Pacino įkūnijamas advokatas: „Advokato pareiga ginti žmogaus teises, o prokuroro – ginti valstybės įstatymus. Teisingumas visiems. Tačiau yra problema. Žinote kokia? Abi pusės nori laimėti.“
4. „Pjausi audrą“ (Inherit the Wind), 1960 m., rež. Stanley Kramer
Stanley Krameris perkelia mus į tuos laikus, kai mokytojas galėjo atsidurti teismo suole už Darvino teorijos aiškinimą. Pradžioje netgi sunku patikėti, kad juosta iš tikrųjų sukurta remiantis tikruoju teismo procesu, vykusiu 1925 metais mažame Deitono miestelyje Tenesio valstijoje. Konservatyvūs gyventojai apkaltina jauną mokytoją erezijos skleidimu, o ginti jį imasi ciniškas advokatas. Spencerio Tracy herojui tenka susidurti su pažodžiui Bibliją interpretuojančiu prokuroru, kurio vaidmenį atlieka Fredricas Marchas. Jų teismo salėje vykstanti dvikova prasideda nuo pat prisiekusiųjų atrankos ir tęsiasi iki pat titrų, tačiau dėl neįtikėtinai kandžių ir aštrių dialogų daugiau negu dvi valandos pralekia nepastebimai.
Verta paminėti, kad, Stanley Krameriui šioje juostoje rūpi ne tik tikėjimo klausimai. Vietinės spaudos „Beždžionių procesu“ pramintų įvykių reikšmė kur kas didesnė, nes šis visos šalies dėmesį prikaustęs teismo procesas atskleidė, kokias pasekmes gali turėti fanatizmas, neapykanta bei nepakantumas kitų nuomonei.
5. „Verdiktas“ (The Verdict), 1982 m., rež. Sidney Lumet
Sidney Lumetas – tikras teisinių dramų meistras, todėl šiame septintuke net keli jo filmai. Kadaise Frenkas buvo sėkmingas advokatas, tačiau reikšmingos praeities klaidos, nesugebėjimas sau atleisti bei aistra viskiui sužlugdė jo karjerą. Buvęs kolega suteikia jam paskutinę galimybę atitaisyti pašlijusią reputaciją bei susigrąžinti prarastas ambicijas, surizikavęs atiduoti dėl medikų klaidos į komą nugrimzdusios moters bylą. Paulas Newmanas meistriškai atskleidžia savo herojaus charakterį bei perteikia visą emocijų spektrą. Nusivylęs gyvenimu, kamuojamas baimių ir abejonių, tačiau sugebėjęs reikiamu momentu vis dėlto surinkti pasitikėjimo savimi bei tvirtybės likučius. Frenkas nemano, kad teismas gali garantuoti teisingumą, bet tiki, jos jis gali suteikti visuomenei teisingumo galimybę.
6. „Emilio Zolia gyvenimas“ (The Life of Emile Zola), 1937 m., rež. William Dieterle
http://www.youtube.com/watch?v=GcSWl5DaL4s
Neapsigaukite dėl filmo pavadinimo, nors ši juosta ir vadinasi „Emilio Zolia gyvenimas“, tai tikrai nėra tradicinis biografinis filmas. Williamas Dieterle sutelkė dėmesį tik į pačius svarbiausius rašytojo ir publicisto gyvenimo įvykius. Vienas tokių – garsioji Dreifuso byla, kuriai skirta didžioji filmo dalis.
1984 metais žydų kilmės prancūzų kariuomenės kapitonas Alfredas Dreifusas buvo melagingai apkaltintas šnipinėjimu Vokietijai bei nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Praėjus ketveriems metams Emilis Zolia dienraštyje „l‘Aurore“ paskelbė atvirą laišką „Aš kaltinu!“, kuriame nuosekliai aptarė visą bylos proceso absurdiškumą. Būtent šis laiškas privertė iš naujo surasti tikruosius kaltininkus bei pavertė šia byla pirmuoju demokratinės Europos visuomenės pavyzdžiu, kai neteisingai apkaltintas žydas galiausiai buvo apgintas savo šalies piliečių.
7. „Nežudyk strazdo giesmininko“ (To Kill a Mockingbird), 1962 m., rež. Robert Mulligan
http://www.youtube.com/watch?v=V99St7H5gPI
Pagal garsų Harper Lee romaną sukurto Roberto Mulligano filmo pristatinėti tikrai nereikia. Ši puikiai pažįstama istorija apie pasaulio pažinimą vaiko akimis, pirmąjį susidūrimą su neteisybe, rasinę diskriminaciją, teisingumo nebuvimą, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius bei aplinkybių įtaką ilgam įsirėžią į atmintį taip pat ir dėl teismo salėje vykusių scenų.
