Top 7. Filmai, kurių veiksmas vyksta viešbučiuose

Kadras iš filmo „Švytėjimas“ Šaltinis – fogsmoviereviews.com

Kadras iš filmo „Švytėjimas“
Šaltinis – fogsmoviereviews.com

Viešbutis – mikrokosmosas, vieta, kurioje paprastai apsistojama trumpam, keliaujant, dėl vienų ar kitų priežasčių prireikus laikino būsto. Kita vertus, yra žmonių nuolat gyvenančių viešbučiuose. Marilyn Monroe, Coco Chanel, Ernestui Hemingway‘ui, Tennessee Williamsui, Vladimirui Nabokovui ir daugybei kitų garsenybių viešbučiai buvo daugeliui metų tapę jų namais.

Viešbutis yra keista vieta. Jame susitinka ir prasilenkia daugybė skirtingų žmonių. Visi su savomis istorijomis, paslaptimis, nuodėmėmis, nuotykiais, likimais, dauguma kurių bus pamiršti, ištrinti be pėdsakų, susipakavus asmeninius daiktus, kambarių tvarkytojams pakeitus patalynę, rankšluosčius, nuvalius dulkes.

Vieni viešbučiai turi išskirtines auras, atspindi praėjusių epochų dvasią, nacionalinius ypatumus, kiti savo steriliu funkcionalumu ištirpdo bet kokią konkretaus laiko ir vietos pajautą. Vieni jaukiai kviečia užeiti, kiti baugina savo ilgais klaidžiais koridoriais ir tyla. Pažiūrėkime, kokiuose viešbučiuose savo personažus apgyvendino talentingi kino kūrėjai.

  1. „Švytėjimas“ (The Shining), 1980 m., rež. Stanley Kubrick

Po šio filmo niekada nenorėsite apsistoti 237-ame kambaryje. Filmas, pasakojantis šeimos, nusprendusios praleisti žiemą nuo pasaulio atskirtame tuščiame kalnų viešbutyje, istoriją, kupinas tylos, įtampos, nejaukumo ir beprotybės. Tuščios ir tylios erdvės čia kelia tokį pat šiurpą, kaip ir riksmai, kraujo vonios bei švaistymasis kirvuku. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kito kampo. Ir net kai žinai, vis vien išsigąsti.

Reklama
  1. „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel), 2014 m., rež. Wes Anderson

Rafinuotas, iki neįtikėtino lygio estetizuotas ir visgi jautriai emocijas užgaunantis filmas. Kupinas andersoniškos simetrijos, geometrijos ir preciziškos choreografijos. Šis daugiasluoksnis kūrinys – tai istorija istorijoje, pasakojimas pasakojime, kuriame jaučiame beribę nostalgiją praeičiai, o gal išties niekada taip ir neegzistavusiam pasauliui. Weso Andersono filmas, didele dalimi įkvėptas austrų rašytojo Stefano Zweigo asmenybės ir kūrybos, atiduoda duoklę kintančiam kultūriniam ir politiniam trečiojo dešimtmečio Europos peizažui, atskleisdamas šių pokyčių tragizmą, ironiją ir neišvengiamybę.

  1. „Ruandos viešbutis“ (Hotel Rwanda), 2004 m., rež. Terry George

Realiais faktais paremta istorinė drama pasakoja neplanuotai didvyriu tapusio viešbučio valdytojo Paulo Rusesabagina istoriją. Afrikietišku „Šindlerio sąrašo“ atitikmeniu vadinamas filmas nukelia į 1994 m. Ruandos genocido laikotarpį, kai per vos šimtą dienų buvo nužudyta apie milijonas gyventojų, absoliuti dauguma – Tutsių genties. Paulas Rusesabagina padarė tai, kas, atrodo, buvo neįmanoma ir išgelbėjo daugiau nei tūkstantį žmonių, priglaudęs juos savo viešbutyje.

  1. „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ (I Served the King of England), 2006 m., rež. Jiří Menzel

Ditie – naivus, bet ambicingas jaunas padavėjas, dirbantis viešbutyje. Jis myli moteris ir svajoja apie turtus. Filme regime mažų žmonių likimus, įsipynusius į didžiųjų dvidešimto amžiaus istorijos įvykių verpetus. „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ – šeštoji Jiřío Menzelio čekų rašytojo satyristo Bohumilo Hrabalo knygų adaptacija. Ritmingas, praėjusio amžiaus pradžios slapstick stiliaus komedijas primenantis filmas, itin taikliai perteikia ekspresyvią, gyvą prozą, kurioje humoras pinasi su gyvenimo džiaugsmo ir absurdo pajauta.

  1. „Mirtis Venecijoje“ (Death in Venice), 1971 m., rež. Luchino Visconti

Kūrybinę krizę išgyvenantis rašytojas Gustavas fon Ašenbachas atvyksta į Veneciją, vildamasis atgauti dvasinę ir fizinę pusiausvyrą. Jo akį patraukia tame pačiame viešbutyje atostogaujanti lenkų šeima, o ypač – berniukas Tadzio. Susižavėjimas tobulo grožio berniuku – idealaus, spontaniško, kūniško grožio reprezentacija – virsta sunkiai valdoma obsesija, vedančia menininką į pražūtį. Pagal vieną žymiausių Tomo Mano apysakų sukurtas filmas ne tik vizualiai atkuria dvidešimtojo amžiaus pradžios Veneciją, bet ir kruopščiai rekonstruoja intelektualinę šio autoriaus pasaulėjautą.

  1. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation), 2003 m., rež. Sofia Coppola

Svetimi mieste, svetimi elegantiškose, bet nuasmenintose viešbučio erdvėse, svetimi savo santuokose, svetimi savo gyvenimuose. Kamera atkartoja klajojantį turisto žvilgsnį nepažįstamoje teritorijoje, kultūroje, jausmuose. Matyti – tai dar nereiškia suprasti, girdėti – netolygu išgirsti. Bobas ir Šarlotė – dvi, viena kitoje savo pasimetimą atpažinusios sielos. Pasidalinus vienatve – jos sumažėja.

  1. „Naktinis portjė“ (The Night Porter), 1974 m., rež. Liliana Cavani

„Spalva – juoda, medžiaga – oda, pagunda – grožis, pasiteisinimas – nuoširdumas, siekis – ekstazė, fantazija – mirtis.“, – taip niūrų fašizmo erotizmą apibūdino Susan Sontag. Lig šiol ginčijamasi ar „Naktinis portjė“ – eksploatuojantis ir lengvo skandalo besivaikantis, ar rimtai sadomazochizmo, Stokholmo sindromo, trauminių patirčių ir seksualumo sąsajas analizuojantis filmas. Maksas, buvęs SS karininkas, dirbantis naktiniu portje viešbutyje, susiduria su koncentracijos stovykloje kankinta ir prievartauta mergina Lucia. Jų dviprasmiškas, į destrukciją vedantis ryšys atsinaujina.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Vienas komentaras

  1. Barton Fink?

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*