Top 7. Filmai apie muzikantus

Kadras iš filmo „Kontrolė“ Šaltinis - outnow.ch

Kadras iš filmo „Kontrolė“
Šaltinis – outnow.ch

Žinote tą nuvalkiotą frazę? Jei tavo gyvenimas – kaip prastas filmas, bent pasistenk, kad jis turėtų gerą garso takelį. Dalies tiesos yra. Kartais muzika atperka viską. Bet šį kartą ne garso takelių klausysimės, o bandysime žiūrėti filmus apie muziką ir muzikantus.

1. „Amadėjus“ (Amadeus), 1984 m., rež. Miloš Forman

Pradėsime nuo klasikos tiek muzikos, tiek filmo. Biografinėje dramoje pasakojama apie Volfgangą Amadėjų Mocartą, jo fenomeną, talentą. Viena smulkmena: viskas pasakojama jo konkurento Antonio Salierio lūpomis. Tad žiūrovas visada privalo būti budrus ir kritiškas tam, ką mato, bet ne tam, ką girdi, ypač kai groja Mocartas.

2. „Dig!“, 2004 m., rež. Ondi Timoner

Iš tiesų nemažai kuriama dokumentinių juostų apie muzikantus, ypač apie roko atlikėjus. Ne veltui atsirado rockumentary žanras. O kas gali kaltinti režisierius už jų norą įlįsti į turo autobusą ir įsitikinti, ar tikrai ten tiek daug nuogų krūtinių, narkotikų ir skraidžiojančių mūzų. Šioje juostoje užfiksuota ne tik po turą keliaujančios roko grupės kasdienybė, bet ir skirtingos, kūrybingos ir jautrios asmenybės…. asmenybės. Kitaip nepasakysi.

3. „Kontrolė“ (Control), 2007 m., rež. Anton Corbijn

Įtraukiantis, viliojantis, gundantis, žavintis. Tas, kuriam visada atleisi, net jei jis nužudys tavo tėvus. Ne, čia ne apie filmą, o apie enigmatišką Iano Curtis asmenybę. „Joy Division“ – aštuoniasdešimtųjų pankroko grupė. Nežinote? Netikiu! Tai nėra nei pirma, nei paskutinė grupė, kuri visus žavėjo ne tik savo kuriama muzika, išsišokimais, koncertais, bet ir jos lyderiu Ianu Curtis. Tie, kurie turi dovaną ir geba kurti, yra prakeikti. Per stiprus teiginys? Pasižiūrėkite filmą, tuomet pakalbėsime.

4. „Spindesys“ (Shine), 1996 m., rež. Scott Hicks

Visi matėme ir verkėme, kuomet filme „Pianistas“ (The Pianist, 2002) Wladyslawas Szpilmanas (Adrien Brody) po ilgo laiko vėl palietė pianino klavišus. Čia matėme, kokią įtaką karas padarė talentingam muzikui. O „Spindesyje“ įsitikinsite, kad karas gali būti ne tik išorėję, bet ir viduje, šeimoje. Nors Davidas Helfgottas – įvertintas pianistas, tačiau ne visada taip buvo. Ir tai nebus eilinis pasakojimas apie „vienas procentas talento ir devyniasdešimt darbo“.

Reklama

5. „Kartą“ (Once), 2006 m., rež. John Carney

Nors ir rašiau, kad šiame tope dėmesį kreipsime į muzikus ir filmus apie juos, o ne pačia muziką, tačiau būtent ši juosta sugeba apimti tuos du polius: muziką ir muzikantus. Turbūt tai vienintelis kartas, kai galima patvirtinti tą frazę apie „gyvenimo garso takelį“. Filmas buvo įvertintas „Oskaru“. Tad, kaip suprantate, šiame filme skamba labai labai labai graži muzika apie gyvenimą ir meilę. Galite tik klausyti, o ne žiūrėti.

6. „Searching for Sugar Man“, 2012 m., rež. Malik Bendjelloul

Muzikinis detektyvas. Dokumentinis filmas apie labai talentingą, tačiau aštuntajame dešimtmetyje laiku nespėtą įvertinti folkloro muzikantą Sixto Rodriguezą. Dėl savo dainų žodžių vieni jį lygino su Bobu Dylanu, kiti jį laikė net geresniu. Bet čia nebus dokumentinė juosta apie mažo žmogaus sėkmę. Nebus ir apie nesėkmę. Greičiau apie talentą ir beprotiškumą.

7. „Young man with a horn“, 1950 m., rež. Michael Curtiz

Na, topą baigiu filmu, kuriame pamatysite visus pagrindinius muzikanto gyvenimo elementus: aukštas aukštumas ir žemas žemumas. Alkoholis, problemos šeimoje, kūrybinės kančios, „you name it they‘ll show it“. Bet iš tiesų viskas visiškai kitaip, nei tai būtų rodoma dabar. Kažkaip estetiškiau, švelniau ir jautriau.

Agnė Raščiūtė

Agnė Raščiūtė

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.
Agnė Raščiūtė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*