Ar prisimenate laikus, kai filmai apie superherojus pasirodydavo vieną kartą per kelerius metus? Aš irgi neprisimenu. Regis, mes visada gyvenome pasaulyje, kuriame jų kasmet pasirodo bent jau penki. Nesinori dėl to skųstis, nes praktiškai nei vieno iš jų nepraleidžiu (taip, aš labai liūdnas žmogus). Tačiau tiesa tokia, kad nepaisant tų milžiniškų piniginių bei žmogiškųjų investicijų, kurios į juos dedamos, viskas tampa labai monotoniška. Paprastai eidamas į kino teatrą jau iškart žinai, ko tikėtis: nuobodaus blogiečio, kuris yra blogas dėl blogumo, kažkokio pasaulio sunaikinimui skirto prietaiso (paprastai tai būna kažkoks mėlynas lazeris; kodėl būtent mėlynas?), šiek tiek humoro, šokios tokios meilės istorijos ir daugiau ar mažiau laimingos pabaigos.
Akivaizdu, kad jeigu mes tikimės, jog superherojų žanras išliks aktualus, jam reikia kažkokių inovacijų. Keistesnių idėjų. Ne tokių nuspėjamų istorijų. Regis, tai pamažu ima suprasti ir patys šių filmų kūrėjai. „Marvel“ (konglomeratas, kuris ir užvirė visą šitą košę) jau net leidžia sau vis drąsiau paeksperimentuoti. Štai pernai buvo „Doctor Strange“, septintojo dešimtmečio psichodelika dvelkiantis projektas. Šiemet jau matėme „Guardians of the Galaxy vol. 2“, kurios pagrindinis blogietis buvo iš esmės Dievas, bei 142-ą „Žmogaus voro“ versiją, išsiskyrusią savo taupesne, ne tokia didinga istorija. Aišku, tai vis dar „Marvel“ filmai. Lyg ir eksperimentuojantys, bet darantys tai pakankamai atsargiai. Galima visa tai palyginti su spalvotomis kojinėmis, derinamomis prie klasikinio kostiumo. Šiek tiek valiūkiška, bet iš tikrųjų nelabai.
Naujausias pabandymas šiek tiek paeksperimentuoti yra „Toras. Pasaulių pabaiga“ (Thor: Ragnarok, 2017). Toro personažas šiaip jau visada buvo viena silpnesnių „Marvel“ vietų. Anokia čia ir staigmena, kai pagalvoji. Visgi pusdievis karys iš kitos planetos neatrodo pačiu patraukliausiu veikėju. Jis veikdavo nebent tuomet, kai būdavo naudojamas kaip fish out of water, t. y. kai gremėzdiškai bandydavo suprasti, kaip čia žmonės gyvena šioje Žemėje. Visgi dalykai jo gimtajame Asgarde būdavo gerokai mažiau įdomūs. Galų gale ir pats Chrisas Hemsworthas tikrai nėra pats charizmatiškiausias žmogus pasaulyje. Nepaisant visų tų raumenų. Nieko keisto, kad daug daugiau žmonių simpatijų paprastai nusipelnydavo Lokis, kuris šiuose filmuose visada būdavo charizmatiškas, linksmas ir dėmesį traukiantis.
Visgi dar prieš naujojo filmo premjerą ėmė rodytis, kad viskas šį sykį bus šiek tiek įdomiau. Šiek tiek kitaip. To priežastis – režisierius Taika Waititi. Kaip šis žmogus iš Naujosios Zelandijos gavo tokį darbą, aš net neįsivaizduoju. Bet faktas, kad jis pasižymi tiesiog nuostabiu humoro jausmo, o jo filmai „What We Do in the Shadows“ ir „Hunt for the Wilderpeople“ yra lyg šviežio oro gurkšnis, kam jau trošku tiek nuo europietiško pretenziškumo, tiek nuo holivudiško formuliškumo. Regis, viskas juose labai paprasta: tempas lėtas, siužetai nesudėtingi, bet sykiu čia esama ir kažkokios laisvės, netikėtumo, originalumo. Klausimas buvo tik vienas: kiek viso to jam pavyks pritaikyti projekte, kurio savikaina šimtus, o akcininkų spaudimas tūkstančius kartų didesnis?
Malonu konstatuoti, kad su naujomis atsakomybėmis Taikai pavyko susidoroti kuo puikiausiai. „Toras: Pasaulių pabaiga“ yra vienas keisčiausių, linksmiausių ir geriausių „Marvel“ filmų. Jo istorija pakankamai paprasta. Galima netgi sakyti, kad jos labai taikiškai yra visai nedaug. Iš kažin kokio mistinio kalėjimo ištrūksta Toro sesuo, mirties deivė Hela, kuri užvaldo Asgardą, o savo brolius nutrenkia į Visatos sąvartyną, kuriame Jeffas Goldblumas organizuoja kažką panašaus į gladiatorių kautynes. Čia jis netikėtai sutinka Hulką, kuris buvo kažin kur pradingęs pastaruosius pora metų. Visas filmas iš esmės yra apie jų bandymą kažkokiu būdu nusigauti atgal iki Asgardo ir susitvarkyti su Hela.
Žodžiu, plonytis tas siužetas, bet velniam jis ir reikalingas, nes iš tikrųjų geriausi dalykai „Tore“ vyksta tuomet, kai veiksmas sustoja ir veikėjai tiesiog kalbasi. Filmas išsiskiria tokia pakankamai unikalia (bent jau superherojų žanrui) atmosfera, kai į viską žiūrima labai laisvai ir saviironiškai. Visas filmas yra absoliučiai self-aware, nevengiantis pasišaipyti iš savęs, jame akivaizdžiai daug improvizacijos, žaidimo su klišėmis, kurios, regis, šiame žanre jau tapo paprasčiausiai nebeišvengiamomis.
Žinoma, visa tai yra būtent Taika Waititi stilius ir didžiausias jo nuopelnas. Tiesą sakant, labai įdomu būtų pamatyti filmo scenarijų, nes toks jausmas, kad jis arba buvo labai trumpas arba filmavimo proceso metu gerokai mutavo. Jeigu reikėtų apibūdinti „Torą: Pasaulių pabaiga“, norėtųsi vartoti žodžius absurdo ir veiksmo komedija. Humoras čia tiesiog puikus (arba bent jau labai atliepiantis šių eilučių autoriaus skonį): sausas, sarkastiškas, absurdiškas, su meta lygmeniu. Labiausiai išsiskiria Toro scenos su Hulku ir Lokiu. Tiesą sakant aš net neįtariau, kad C. Hemsworthas turi tokį gebėjimą improvizuoti, reaguoti į kolegas. Viena pirmųjų filmo scenų, kurioje autoironiškai vyksta vaidinimas „Toras 2“ tema, ko gero, yra vienas geresnių dalykų, kuriuos kada sukūrė „Marvel“. Filmo tonas tobulai tinka ir J. Goldblumui. Net ir Helą vaidinanti Cate Blanchette čia visai pritinka su savo sociopatiška ir grėsminga išvaizda.
Tiesą sakant šitame veiksmo (arba nuotykių, jeigu veiksmas jums per stiprus žodis) filme, būtent veiksmas ir yra silpniausia dalis. Na taip, geri tie efektai. Ne veltui šimtai programuotojų ir animatorių akis varvino. Tačiau šiaip jau jie nuobodulį varo. Pokši sprogimėliai, daužomi snukiai, žemė iš po kojų dingsta, o tu lauki, kada čia viskas pagaliau pasibaigs ir galėsi vėl sugrįžti prie įdomiausios dalies – personažų interakcijų. Aš tikrai nesakau, kad Taika prastai režisuoja veiksmą. Anaiptol. Tačiau faktas tas, kad superherojų filmuose demonstruojamas veiksmas jau tapo kažkoks bukinantis. Jeigu ir egzistuoja toks dalykas kaip superherojų žanro nuovargis, tai jis visų pirma pasireiškia būtent šiuo aspektu. Tai itin gerai suvoki, kai pamatai iš tikrųjų kažką naujesnio, įdomesnio, keistesnio. Šių momentų naujajame „Tore“ gausu, ir taip norėtųsi, kad jų būtų dar daugiau. Tačiau ne. Taip negalima. Tai būtų per didelis nukrypimas nuo jau patikrintos formulės.
Taigi nors „Toras: Pasaulių pabaiga“ ir yra absoliučiai pozityvi patirtis, jis galų gale sukelia šiek tiek dviprasmiškus jausmus. Labai daug dalykų jame yra puikūs: režisūra, atmosfera, spalvingumas, gera nuotaika, humoras. Tos dvi su trupučiu valandos prabėga labai greitai ir nuolat kikenant. Tačiau kartu šiuos pozityvius dalykus šiek tiek numenkina jau šimtą kartų matytos veiksmo scenos ir tiek pat kartų pritaikytos siužetinės formulės. Taip, superherojų žanras šiek tiek laisvėja ir drąsėja, bet tik tam tikruose rėmuose. O taip norėtųsi, kad jie galiausiai būtų sulaužyti. Šis filmas yra puikus pavyzdys, kad tinkamas kūrėjas tai galėtų padaryti ir pasiekti puikių rezultatų. Tereikia jam duoti galimybę tai padaryti. Taikai tai buvo leista iš dalies. O kas būtų, jeigu jam būtų suteikta privilegija daryti bet ką, ką jis nori? Aš norėčiau pamatyti tą filmą.
Filmo anonsas: