„Traukinių žymėjimas 2“. Žaidimas su nostalgija (apžvalga)

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
„ACME Film“ archyvas

Po beveik 21-rių metų pertraukos dienos šviesą išvydo antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis (T2: Trainspotting, 2017), režisieriaus Danny Boyle ir aktorių komandos pavadinta pagal Jameso Camerono filmo „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) pavadinimą. Filmo prodiuseriai tikriausiai vis dar laukia skambučio iš J. Camerono advokato. Bent jau tokie juokai sklandė Berlyno kino festivalyje vykusioje spaudos konferencijoje.

O kalbant rimčiau, nesitikiu, kad kultinių filmų tęsiniai kokybe ir sėkme gali prilygti pirmtakams. Nors pagal daugumos žmonių žiūrimus kūrinius galima pastebėti, kad kokybė tikrai nėra sėkmingo filmo rodiklis. Tačiau filmų tęsiniai, su keliomis išimtimis, dažniausiai praranda savo pirmtakų dvasią arba kitu atveju – scenarijaus autoriai tiesiog išsisemia.

Iš tiesų antrosios „Traukinių žymėjimo“ dalies scenarijus nepasiūlo nieko naujo, nebent tik tai, kad atsiliepia į šiuolaikines visame pasaulyje vykstančias realijas (bet ir tai daro senais būdais). Filmo siužetas konstruojamas maždaug kaip ir pirmoje dalyje, tik dabar veiksmas vyksta dvidešimčia metų vėliau, o Marko Rentono (Ewan McGregor) priklausomybę heroinui pakeitė sportas.

Markas, praleidęs paskutinius du dešimtmečius Amsterdame, grįžta į gimtąjį Edinburgą, kur bando užmegzti ryšį su paties išduotais draugais. Saimonas, arba „Sick Boy“, (Jonny Lee Miller) dabar yra prie geležinkelio atidaryto baro savininkas, tačiau norėdamas išgyventi pelnosi šantažuodamas besimylinčius su jo bendrininke Veronika (Anjela Nedyalkova) vyrus. Spudą (Ewen Bremner), bandantį kovoti su priklausomybe narkotikams, palieka žmona ir jo sūnus, o Frankas, arba „Begbie“ (Robert Carlyle), nuteistas kalėtas 25-eriems metams kalėjime, paprašo jį tyčia sužaloti ir iš ligoninės pabėga pas savo šeimą, kupinas keršto jį apgavusiam Rentonui.

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
„ACME Film“ archyvas

Reklama

Scenarijaus autorius Johnas Hodge`as, nominuotas „Oskarui“ už pirmosios dalies scenarijų, šįkart rėmėsi kitu Irvine`o Welsho romanu „Porno“ (2002). Tačiau tiek jis, tiek Danny Boyle`as sakydami, kad stengėsi per daug nesigręžioti į pirmąją dalį, nesugebėjo išvengti žaidimo su nostalgija.

Saimono ištarti žodžiai, minint Tommio mirties metines, prie jų pirmoje dalyje lankyto kalno: „It’s just nostalgia! You’re a tourist in your own youth. We were young; bad things happened“*, atspindi viso filmo nuotaiką. Veikėjai, kaip ir žiūrovai, yra filmo turistai, išsiilgę to, ko nebeatkursi (žiūrovu atveju visada galima tiesiog įsijungti pirmąją dalį).

Tęsinyje Rentomo kambarys lieka nepakitęs dvidešimt metų, Spudas grįžta gyventi į savo senąjį butą, o scena naktinio klubo tualete vėl primena apie pirmąją dalį. Markas ir dabar bėgs per visą Edinburgą, tik šį kartą ne nuo parduotuvės apsauginių ar policininkų, ir veikėjai vėl įsivels į dar vieną pinigų aferą. O dar pamiršau paminėti ir legendinį Rentono monologą „Choose life“, pasikartojantį ir antroje dalyje, dabar siūlantį rinktis „Facebook‘ą“ arba „Instagram‘ą“.

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
„ACME Film“ archyvas

Filmo montažas – vėl su greitai besikeičiančiais ar sustingstančiais kadrais, taip pat įtraukiant ir šiuolaikines medijas kaip filmavimą iš telefono ar skaitmenines nuotraukas. Abejose „Traukinių žymėjimo“ dalyse prie filmo ritmo kūrimo prisidėjusiame garso takelyje taip pat išgirsite pasikartojančias Iggy Popo, „Underworld“ ir „New Order“ (pastarųjų daina perdainuota) grupės dainas, žiūrovams sukelsiančias tuos nostalgiškus prisiminimus. O prie jų sužadinimo prisidės ir kadrų naudojimas iš pirmosios dalies, kurių tikrai filme netrūksta.

Deja, filmas nebeturi to žavingo jaunatviškumo (kad ir kaip tai keistai skambėtų, prisimenant, kad kūrinys – apie draugus narkomanus). Nenoriu nuskambėti kaip seksistė, bet visa tai primena tarsi žiūrėjimą į vidutinio amžiaus krizę patiriantį vyrą, kuris staiga vėl pasijunta dvidešimties. Bet jaunystės antrą kartą nebepakartosi, todėl kam kurti naują filmą senais būdais?

Vis dėlto jis gali patikti tiems, kurie yra išsiilgę senųjų veikėjų, ir tikriausiai  nuskambanti Iggy Popo daina „Lust For Life“ daugeliui sukels virpulius. Tačiau tai lyg žiūrint Kevino Smitho „Klerkų“ (Clerks, 1994) arba (net gėda minėti) „Pagirių Las Vegase“ (The Hangover, 2009) tęsinius, kuriuose naudojamos tos pačios visiems aiškiai žinomos žaidimo taisyklės.

* „Tai tik nostalgija! Tu esi turistas savo paties jaunystėje. Mes buvome jauni; blogi dalykai įvyko.“

Filmo anonsas:

Po beveik 21-rių metų pertraukos dienos šviesą išvydo antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis (T2: Trainspotting, 2017), režisieriaus Danny Boyle ir aktorių komandos pavadinta pagal Jameso Camerono filmo „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) pavadinimą. Filmo prodiuseriai tikriausiai vis dar laukia skambučio iš J. Camerono advokato. Bent jau tokie juokai sklandė Berlyno kino festivalyje vykusioje spaudos konferencijoje. O kalbant rimčiau, nesitikiu, kad kultinių filmų tęsiniai kokybe ir sėkme gali prilygti pirmtakams. Nors pagal daugumos žmonių žiūrimus kūrinius galima pastebėti, kad kokybė tikrai nėra sėkmingo filmo rodiklis. Tačiau…

Filmo įvertinimas

Scenarijus - 6.5
Režisūra - 7
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 8
Garso takelis - 7.5

7.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*