Trumpametražis dokumentinis filmas „Nykstančio kaimo portretas“

Kadaras iš filmo „Nykstančio kaimo portretas“

Kadras iš filmo „Nykstančio kaimo portretas“

Ši istorija yra apie Želvos miestelį (Ukmergės raj.) ir Rasališkių kaimą, kurie nutolę nuo Vilniaus apie 90 kilometrų. Istorijos herojus Valentas — pusamžis vyras, pasakojantis apie savo gyvenimą ir kartu apie piktžaizdes, apėmusias visą miestelį. Nors Valentas gyvena Rasališkių kaime, kuriame yra kiek daugiau nei 20 gyventojų, tačiau į šį audiovizualinį pasakojimą neišvengiamai įsitraukia ir Želvos miestelis.Kaip Valentas sako: „Jie vienas be kito negali. Ir mes negalime. Į Želvą keliaujame duonos, „arielkos“ (alkoholio, — aut. pastaba) nusipirkti, į kapines užsukame. Taip kasdien ir krutame“. Todėl ir šiame pasakojime neišvengiama Želvos miestelio ir Rasališkių kaimo sintezė.
Nusprendęs papasakoti šią istoriją, su Valentu praleidau beveik 4 mėnesius — nuo vasaros pabaigos iki žiemos pradžios. Kai telefonu derinome susitikomo detales, paaiškėjo, kad Valentą pagauti bus sunku — namuose jis retas svečias, vos tik pasitaiko galimybė, griebia meškeres ir keliauja žvejybon. Tačiau galiausiai sutarėme, kad susitiksime rugpjūčio pabaigoje. Atkeliavus į jo sodybą, ruošiantis pirmajam filmavimui, nugirdau Valentą kalbantis telefonu: „Ne, šiandien negaliu… filmą čia truputį filmuojam“. Mano spėjimas, kad Valentą bus sunku pripratinti prie kameros ir įjungto diktofono, nepasitvirtino: vyras į juos nekreipė dėmesio ir atvirai dalijosi savo mintimis.

Kartais mūsų filmavimai trukdavo pusdienį, kartais vos kelias minutes. Neišvengėme kalbų ir apie tai, kad miestelis vis labiau nyksta ir tuštėja: jaunimas išvažiuoja, tad senyvo amžiaus miestelio gyventojai sudaro didžiąją daugumą. Retas pajėgia daug dirbti ir prižiūrėti savo ūkį. Daugėja tuščių trobų, jos po truputį irsta ir pūva, naktimis žiburių vis mažiau. Negana to, apleisti namai tampa ilgapirščių traukos centru — išplėšiamos nebegyvenamos trobos, vagiami net ir menkiausią vertę turintys daiktai.
Valentas konstatuoja — miestelis geria ir geria daug. Tam sunku atsispirti, nes nėra darbo. O jeigu ir yra, tai ir darbe nevengiama stikliuko. Atėję į darbą kolegos pakelia taurelę, jeigu to nepadarysi, į tave žiūrės nepatikimai. Negali būti balta varna. Tad kiek ilgai atsilaikysi prieš spaudimą?
Per tuos kelis mėnesius supratau, kad nors kaimas ir miestelis nyksta, žmonių mažėja, tačiau vis dar esantys, kruta ir bando išgyventi. Žinant, kad darbo kaime beveik nėra, tai labai sunku. Valentas pastebi, kad žmones apninka liūdnos mintys, depresija, o tai dažnai bandoma „nuplauti“ alkoholiu. Jis ir pats muša sau į krūtinę, sakydamas, kad išgerdavo, todėl nėra šventasis. „Kai liūdna, prieš alkoholį atsilaikyti sunku. Ypač kaime“, — priduria Valentas.
Lietuvos kaimų nykimo problema man iš esmės primena paskutiniuosius mohikanus — išnykusius Šiaurės Amerikos genties indėnus. Jie išnyko, kažkada išnyks ir senieji Lietuvos kaimai.
Tai nėra istorija apie tai, kad Želvos miestelis ir Rasališkių kaimas yra kažkuo išskirtinis ir kamuojamas alkoholizmo Lietuvos kontekste. Kituose miesteliuose ir kaimuose tokių piktžaizdžių gal net daugiau. To dažniausiai neišvengia nė vienas Lietuvos kaimas ar miestelis. Tačiau šiame dokumentiniame filme siekiama parodyti miestelio nykimą, kuris yra neišvengiamas, o kartu ir slegiantis. Paprastai „užsidarę“ miestuose retai iškišame nosį ir pažvelgiame, kaip gyvena kiti. O į kaimą dažnai žvelgiame su panieka.
Valentas prisidegdamas cigaretę juokauja, kad ir mieste žmonės geria. Tačiau tai ne taip aiškiai pastebima kaip kaime ar mažame miestelyje. Tad galbūt nereikėtų rodyti pirštais, o verčiau pagalvoti — kaip Lietuvos kaimai atrodys po kokių 10 ar 20 metų?
Tiksliau, ar tokių dar bus likę?

Tai Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) Žurnalistikos instituto (ŽI) 4 kurso studento Mindaugo Drigoto baigiamasis kūrybinis darbas „Nykstančio kaimo portretas“.


Autorius dėkoja:
Darbo vadovui lekt. dr. Andriui Gudauskui — už įkvėpimą, žinias ir pastabas ruošiant medžiagą;
Valentui Rimšai — už tai, kad be jo nebūtų ir šio pasakojimo;
Sigitui Aukštuoliui — už idėjinę mintį;
Ryčiui Zemkauskui — už tai, kad šį pasakojimą įkvėpė jo televizijos laidos „Pasivaikščiojimai“;
Benui Rupeikai — už tai, kad šį pasakojimą įkvėpė jo radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“.

Techninė dalis:
Filmuota: Canon 600D;
Objektyvai: Canon EF 50mm f/1.8 II; Canon 17-35mm f/2.8 L;
Diktofonas: Olympus WS-811;
Vaizdo montavimo programa: Sony Vegas Pro 10.0;
Garso apdorojimo programa: Audacity 2.0.5.

Reklama

 

 

Mindaugas Drigotas

Mindaugas Drigotas

Daugiausia stebi, klauso, analizuoja ir kritikuoja. Po to kažką ir parašo.
Mindaugas Drigotas

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*