„Trys milijonai eurų“ – mažais žingsneliais į priekį (apžvalga)

Kadras iš filmo „Trys milijonai eurų“

„Trys milijonai eurų“ yra naujausias žinomo reklamų kūrėjo Tado Vidmanto filmas ir pirmasis su scenarijumi bei siužetu. Žodžiu, svarbus žingsnis jauno, bet jau, galima sakyti, kultinio popkultūros veikėjo karjeroje. Niekaip neišeina nuneigti, kad T. Vidmantas yra neeilinė figūra. Jis yra vienas pirmųjų, kuris tapo žinomu dėl interneto, vienas pirmųjų, kurio įtakos akivaizdžiai vakarietiškos, o ne rytietiškos. Tai žmogus, bene geriausiai perteikiantis, kokia yra toji mūsų jaunoji naujai užgimusios viduriniosios klasės dalis, atskleidžiantis, kaip ji mąsto ir kas jai juokinga.

Prisipažinsiu, mano požiūris į poną Vidmantą yra mažų mažiausiai keblus. Vienok, aš nuoširdžiai tikiu, kad jis yra nepalyginamai geriau už senąją, pavadinkim, entertainerių, gvardiją, kad jis turi originalių idėjų ir sugebėjimų jas įgyvendinti. Kita vertus, jis mane labai nervina. Dėl to, kaip vaizduoja kaimą, dėl to, kad nesugeba parašyti nuoseklaus scenarijaus, dėl dažnai pasitaikančio chebrinio juokavimo, dėl to, kad manosi esąs labai originalus, nors tiesiog begėdiškai pasiduoda „Family Guy“ įtakai (net jo arogancija stebėtinai primeną tą, kurią demonstruoja Sethas McFarlenas).

Nieko keisto, kad ir į „Tris milijonus eurų“ ėjau pilnas abejonių ir klausimų. Nesupraskite klaidingai, pats siužetas jų tikrai nekėlė. Viskas čia jau vien iš plakato aišku: kaimo gyventojai – Giedrius Savickas ir Inga Jankauskaitė – loterijoje laimi tris milijonus, o tai sukelia daugybę permainų tiek jų, tiek viso kaimo gyvenime. Tos minėtosios abejonės buvo kilusios dėl dviejų priežasčių: a) buvo baisu, kad visas filmas bus viena ilga patyčia iš pagrindinių jų herojų (man teko matyti „Gautą iškvietimą“, tad šiai baimei tikrai buvo pagrindo); b) pergalė loterijoje ir maišas pinigų (tiesiogine ta žodžio prasme) atrodo kaip idealus MacGuffinas, siekiant į pusantros valandos sukišti kuo daugiau reklamų.

Kadras iš filmo „Trys milijonai eurų“

Taip sakant, laikas atsako į visus klausimus ir dabar jau galiu atsakyti, jog abi šios baimės buvo visiškai pagrįstos, bet visgi iki galo neišsipildžiusios. Tai čia tos gerosios naujienos. Blogoji naujiena yra ta, kad „Trys milijonai eurų“ yra nezgrėbnai parašytas idėjų kratinys ir iš principo gana tuščias reikalas. Aišku, velniai žino, ar čia jau taip ir blogai, nes sėkmė juk šiaip pinigais matuojama, tad visi šioje apžvalgoje dėstomi argumentai iš tikrųjų galėtų būti nuneigti tam tikrais empiriniais duomenimis, t. y. excelio lentele iš buhalterijos. Tačiau aš vis tiek pabūsiu subinėje įstrigusia rakštimi ir juos išdėliosiu, nes, priešingai nei gali pasirodyti, aš visiems noriu gero. Ir ponui Vidmantui, ir žiūrovams. O siekiant gero, reikia iš pradžių atkreipti dėmesį į tai, kas nelabai gerai.

Reklama

Esama tokio dalyko, kaip kūrinio vidinė logika. Jeigu ji tvirta, žiūrovas/skaitytojas priims net pačius fantastiškiausius siužetus. Kitaip tariant, „Rick & Morty“ yra geras ir dėl to, kad jo visata turi savo taisykles, kurių principingai laikomasi, o „Game of Thrones“ velniop nusivažiavo todėl, kad savo taisykles kažkuriuo metu išmetė į pakelės griovį. Bene didžiausia „Trys milijonai eurų“ problema yra ta, kad jis savo vidinės logikos iš viso neturi ir net nebando jos sukurti. Pagrindiniai filmo veikėjai laimi tris milijonus, kuriuos atsiima iš karto grynais (be notarų ar VMI). Tuos pinigus atvirai demonstruoja, dalina į kairę ir į dešinę, visiškai nieko nebijodami. Sakysite, na ir kas čia tokio. Juk tai viso labo paikas filmas. Tegu ir taip, bet net ir pats paprasčiausias kūrinys privalo turėti kažkokias taisykles, antraip siužetas labiau primins labai didelio biudžeto mokyklos žiburėlio vaidinimą. Jį gali sau žiūrėti, vietomis net ir juoktis, bet niekada visiškai neįsitrauksi, nes jame nei įvykiai, nei žmonės neatrodo tikri.

Kadras iš filmo „Trys milijonai eurų“

Apie žmones kalbant. Tiksliau, apie veikėjus. Jie gal nėra didžiausia filmo bėda, bet tikrai silpniausia Tado Vidmanto vieta. Giedrius Savickas šį kartą (o gal greičiau dar kartą) vaidina idiotą kaimietį, kuris yra baisiai prasiskolinęs, bet iš tikrųjų geros širdies ir net ne pijokas, o tik šiaip tinginys. Gyvena jis su Inga Jankauskaite, su kuria šiaip jau puikiai sutaria ir myli vienas kitą. Tačiau kodėl? Šie veikėjai tokie neišpėtoti, kad labiau primena trečiaplanius animacinių filmų herojus, o ne realius žmones. Jie neturi nei asmenybių, nei pomėgių, nei interesų, nei norų (na gerai, atiduoti skolas…). Nelabai aišku, kas jiems svarbu, kas juos padarė tuo, kas yra. Keisčiausia tai, kad bent G. Savicko personažas turi krūvą progų atsiskleisti. Stebėdamas vieną ar kitą sceną pagalvoji: štai, dabar tai jau tikrai jis parodys savo žmoniškumą. Kur jau ten. T. Vidmanto vietoj numeta kažkokį absoliučiai iš konteksto iškrentantį juokelį.

Čia ir yra trečioji didžioji filmo nuodėmė: absoliutus struktūros trūkumas. Jis gal ir turi pradžią, vidurį bei pabaigą, bet ne čia esmė. Esmė yra koncentracijos nebuvimas. Scenarijus blaškosi, mėtosi, dreba. Būna, T. Vidmantas labai nori sukurti kažkokį juokingą dialogą. Tačiau jis niekaip organiškai neįsipaišo į tai, kas vyksta filme. Todėl jis jį tiesiog grūste įgrūda. Anokia čia paslaptis, iš kur jis taip išmoko. „Family Guy“ prisižiūrėjo. Tas trumpas pasažas su „Paskolosvaikams.lt“ ar juokas apie tai kokią garsenybę suvalgytum patys savaime gal yra visai nieko, bet pasirodo beveik iš niekur. Tiesiog šiaip, nes kūrėjui atrodė esą juokingi. Ir tokių pavyzdžių pilna, todėl „Trys milijonai eurų“ iš tikrųjų atrodo lyg būtų parašyti lamantinų (kam reikėjo, tas suprato…).

Jeigu pastebėjote, visi mano priekaištai iš esmės yra nukreipti į filmo scenarijų, kuriam paprasčiausiai trūksta mėsos ir struktūros. Visa kita yra pakankamai aukšto lygio. Su, reikia manyti, gana riboto dydžio biudžetu T. Vidmantas įstengia nuveikti ne tiek ir mažai. „Trys milijonai eurų“ tikrai neatrodo kažkaip pigiai, lyg būtų nufilmuoti Skaisgirio sodyboje. Skirtingų filmavimo vietų yra pakankamai, idant jos nekeltų nuobodulio. Vietomis filmas netgi atrodo visai gražiai (tie dronai lietuviškame pramoginiame kine sukėlė tikrų tikriausią revoliuciją). Vaidyba adekvati. Žodžiu, tikrai neapima jausmas, kad viskas čia buvo susukta per savaitgalį. Net ir produktų reklamos į siužeto įpintos dar pakankamai organiškai. Režisierius ne veltui yra šios srities meistras. Na taip, buvo viena vieta, kurioje aš balsu susijuokiau, bet tik viena.

Kadras iš filmo „Trys milijonai eurų“

Visgi, jeigu iškiltų klausimas, ar rekomenduoti nueiti pamatyti „Tris milijonus eurų“, ar ne, aš net nežinočiau, ką jums atsakyti (ačiū už nieką!). Sąžinė neleidžia būti kažkuo tikram. Nes iš tikrųjų nežinau. Nuoširdžiai. Tai palyginti kompetetingai susuktas filmas (aišku, čia nelygu su kuo lyginsi, bet lyginu aš su kitais panašaus žanro produktais). Iš T. Vidmanto šito aš net nesirengiu atiminėti. Žodžiu, forma yra. Problema yra turinyje, kuris ne tik, kad silpnas, bet dar ir kreivomis, drebančiomis kojomis. Aš nežinau, ar T. Vidmantas paprasčiausiai neturi talento parašyti gero pilnametražio filmo scenarijaus (čia tikrai nebūtų kažkokia nuodėmė; kažkas gali būti labai neblogu režisieriumi, bet silpnu rašytoju; visi turi savas stiprybes), o gal jis tiesiog vis dar mokosi, nes juk vis dėlto reklamos ir filmo siužetas – tai du labai skirtingi žvėrys.

Tačiau jo, kaip kūrėjo, progresą tikrai reikia pripažinti. „Trys milijonai eurų“ tikrai geriau už „Gautą iškvietimą“. Gal kitas filmas bus dar geresnis. Gal tokiu būdu, mažais žingsneliais, mes ir auginsime savo popkultūrą. Aišku, čia tokia pakankamai liūdna perspektyva. Tų žingsnelių dar turės būti labai daug. Tiek iš visos pramonės, tiek iš paties T. Vidmanto norėtųsi gerokai greitesnio progreso. O gal tam tiesiog nėra potencialo?

Filmo anonsas:

„Trys milijonai eurų“ yra naujausias žinomo reklamų kūrėjo Tado Vidmanto filmas ir pirmasis su scenarijumi bei siužetu. Žodžiu, svarbus žingsnis jauno, bet jau, galima sakyti, kultinio popkultūros veikėjo karjeroje. Niekaip neišeina nuneigti, kad T. Vidmantas yra neeilinė figūra. Jis yra vienas pirmųjų, kuris tapo žinomu dėl interneto, vienas pirmųjų, kurio įtakos akivaizdžiai vakarietiškos, o ne rytietiškos. Tai žmogus, bene geriausiai perteikiantis, kokia yra toji mūsų jaunoji naujai užgimusios viduriniosios klasės dalis, atskleidžiantis, kaip ji mąsto ir kas jai juokinga. Prisipažinsiu, mano požiūris į poną Vidmantą yra mažų mažiausiai keblus. Vienok,…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 5
Scenarijus - 4
Kinematografija - 5
Aktorių darbas - 5
Muzika - 4

4.6

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*