Tušti kostiumai – filmo „Tulpių karštinė“ apžvalga

Kadras iš filmo „Tulpių karštinė“

XVII amžiuje Olandijoje karaliavo tulpės. Naujai pasirodžiusios egzotiškų gėlių rūšys prieš kelis šimtus metų gyvenusiems žmonėms dažnai susukdavo galvas. Tačiau tai, kas 1637-aisias dėjosi Amstedrame, buvo stačiai protu nesuvokiama. Retesnės tulpės svogūnėlis galėjo kaštuoti tiek, kiek patyręs amatininkas uždirbdavo per dešimtmetį! Visiškai nekontroliuojama tulpių rinka buvo kelias į turtus ir sėkmę, kol… įsikišo valdžia ir beprotiška spekuliacija tulpėmis baigėsi. Tie, kas nesuspėjo atsikratyti savo brangiai pirktais tulpių svogūnėliais, liko prie suskilusios geldos.

Olandijos tulpių manijos istorija yra viena iš tų istorijų, kuri pakeri visų jos klausytojų dėmesį. Tai pakankamai artima nūdienai istorija, jog galima būtų su ja tapatintis (tulpių manija buvo vienas pirmųjų istorijoje fiksuotų „ekonomikos burbulų“ sprogimų, vėliau matytų ne kartą, o nereguliuojama, lyg ant mielių kylanti tulpių rinka primena, kad ir šių dienų kriptovaliutų bumą). Tačiau kartu – tai istorija, kuri šiandiena skamba visiškai neįtikėtinai (tulpės juk šiandien yra pigi kasdienybė). Tad gana keista, jog tulpių manija nėra tapusi dažna istorinių kino filmų tema. Atsiradusią spragą bando užpildyti šiuo metu kino teatruose demonstruojamas režisieriaus Justino Chadwicko filmas „Tulpių karštinė“ (Tulip fever, 2017).

Filmo anonsas sugeba įtikinti – matomi žinomi kino senbuvių (Christoph Waltz, Judi Dench) bei jau spėjusių pasižymėti jaunuolių vardai (pagrindiniame vaidmenyje prieš kelerius metus „Oskaru“ apdovanota Alicia Vikander). Akį traukia įspūdingi kostiumai, smulkmenų pilnos, atrodo, preciziškai atkurtos XVII amžiaus Amsterdamo gatvės. Dekoratyvinė filmo pusė puiki, o tai pakankami svarbus aspektas kostiuminei dramai. Tačiau, kaip sako užjūriuose, „grožis yra tik odos gylio“, na o šiuo atveju – gal tiktai kostiumo…

Kadras iš filmo „Tulpių karštinė“

„Tulpių karštinė“ – tai toks filmas, kuris tik atrodo viliojančiai ir įdomiai, kai įsižiūri į jį iš arčiau, supranti, jog visos jo gėlės yra dirbtinės. Matyt, tai suprato ir patys filmo autoriai – filmas ekranus turėjo pasiekti dar prieš porą metų, 2015-aisiasi, bet juostos premjera buvo begalę kartų atidėta, o pats filmas vis keičiamas ir permontuojamas. Deja, tai nepadėjo. „Tulpių karštinė“ labiau primena XVII a. teatro pastatymą, o ne modernią XXI a. istorinę dramą. Ką padarysi, yra kam patinka…

Reklama

Kas slepiasi po tuo, ką vadinu XVII a teatro stiliumi? Ogi filmo scenarijus iki pat lubų grūste prigrūstas įvairiausių komiškų, tragiškų ar dar galai žino kokių situacijų. Ko tik čia nėra – kelios meilės istorijų linijos, aistros ir išdavystės, tikras ir netikras nėštumas, apsimetimas negyvu (ala „Romeo ir Džiuljeta), priverstinis priėmimas į jūrininkus, vagystės, muštynės, girtuoklystės, vienuolystės ir, suprantama, tulpės. Filmo žiūrovas vis įtraukiamas į naują komiško, tragiško, ar tragikomiško farso sceną.

Siužeto posūkių filme tokia galybė, jog jo personažams belieka tik trumpai konstatuoti, kodėl jie vyksta: „Aš nelaimingai vedžiau ir įsimylėjau kitą“, „Aš įsimylėjau nelaimingai vedusią, bet man reikia praturėti, jog galėčiau su ja būti“, „Aš žinau apie tavo neištikimybę, tu žinai apie mano nesantuokinį vaiką, aš tave paskųsiu, jei tu man nepadėsi“ ir taip toliau. Situacijos, kurios pateikiamos žiūrovui, tikrai neretai primena Šekspyro tragedijas ar Moljero komedijas (A variantas: apsimesiu negyvu, jog galėčiau būti su tavimi; B variantas: devynis mėnesius slėpsiu pagalvę po pilvu, jog vyras pamanytų, kad laukiuosi jo kūdikio). Tačiau XVII a. dramos galėjo žavėti jų autorių žodžio meistriškumu, popieriuje užrašytais vaizdingais aprašymais, kūrinių rimo subtilumu. „Tulpių karštinėje“ to nėra.

Nežinau, ar britų romanistės Deborag Moggach knyga, pagal kurią sukurtas filmas, gali pasigirti bent dalimi to, kas išgarsino jau minėtus šimtmečio senumo rašytojų kūrinius. Filmas nesukelia noro atsiversti jos kūrinio. Nesukelia todėl, jog visos minėtos „Moljeriškos“ ar „Šekspyriškos“ situacijos filme liko visiškai apnuogintos – kamera nebando subtiliai perteikti personažų jausmų, scenarijuje visiškai neskiriama dėmesio jų vidinio pasaulio, poelgių prasmių analizei. Aktoriai šiame filme, kaip ir nuostabiai atkurtos Amsterdamo gatvės, tėra spindinti dekoracija.

Kadras iš filmo „Tulpių karštinė“

Esu tikras, jog atsiras žmonių, kuriems šis filmas patiks, – akis paganyti tikrai yra kur (ko verta vien trumputė scena su gatvėje girtuokliaujančių miestiečių minia ir apynuogiu svaigiųjų  gėrimų globėju Bakchu ant arklio). Filmas nereikalauja jokių pilkųjų ląstelių pastangų, viskas jame aišku ir suprantama, tad po seanso nereikės aušinti liežuvio, „kodėl buvo taip ar anaip, ką reiškė tas ir tas“. Veik dvi valandos prifarširuotos tokiu kiekiu meilės aistrų ir aplinkkelių, jog net ir į kino teatrą prievarta atvilktam užkietėjusiam devintojo dešimtmečio veiksmo filmų gerbėjui jos neturėtų spėti įkyrėti.

Antra vertus, aktorių atranka kelia įtarimų – Dane DeHaan personažas neįtikina nei kaip dailininkas, nei kaip aistringos meilės subjektas. Tai antras iš eilės nuviliantis šio aktoriaus vaidmuo po „Valeriano ir tūkstančio planetų miesto“. Beje, „Valerianas“ savotiškai artimas „Tulpių karštinei“ – abu filmai žavūs vizualiai, tačiau beprasmiai kitais atžvilgiais. Nors aktoriams nėra čia ko ir prikaišioti – filmo scenarijus galimybių plačiau atskleisti aktorių vaidybinius sugebėjimus nepateikė. Labiau žiūrovą nuvilia blankus filmo garso takelis.

Reziumuojant, „Tulpių karštinė“ tai lyg XVII a. išleisto žurnalo „Žmonės“ atitikmuo. Filme gausu gražių, istorinių, vaizdų, kuriuos visai malonu perversti akimis, tačiau su realiais XVII amžiaus žmonėmis ir jų gyvenimais jis turi mažai ką bendro, nes šių žmonių gyvenimus bando perteikti tiktai tuščiais kostiumai ir brangiomis dekoracijomis.

Filmo anonsas:

XVII amžiuje Olandijoje karaliavo tulpės. Naujai pasirodžiusios egzotiškų gėlių rūšys prieš kelis šimtus metų gyvenusiems žmonėms dažnai susukdavo galvas. Tačiau tai, kas 1637-aisias dėjosi Amstedrame, buvo stačiai protu nesuvokiama. Retesnės tulpės svogūnėlis galėjo kaštuoti tiek, kiek patyręs amatininkas uždirbdavo per dešimtmetį! Visiškai nekontroliuojama tulpių rinka buvo kelias į turtus ir sėkmę, kol... įsikišo valdžia ir beprotiška spekuliacija tulpėmis baigėsi. Tie, kas nesuspėjo atsikratyti savo brangiai pirktais tulpių svogūnėliais, liko prie suskilusios geldos. Olandijos tulpių manijos istorija yra viena iš tų istorijų, kuri pakeri visų jos klausytojų dėmesį. Tai pakankamai artima nūdienai…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 5
Scenarijus - 3
Kinematografija - 5
Aktorių darbas - 4
Muzika - 4

4.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*