„Vaikis ant ratų“ – genialūs žaidimai su forma (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Kada režisierių ramia sąžine galima vadinti kultiniu? Ko gero, tuomet, kai šis sukuria filmą, priklausantį žanrui, kurį šiaip jau sąžiningai ignoruotum. Tačiau tu vis tiek eini į kino teatrą jo pažiūrėti. Taigi štai jums Edgaro Wrighto galia. Aš, žiūrintis filmą, kuriame svarbiausią vietą užimą automobilių gaudynės ir apiplėšimai. Pasaulis pilnas staigmenų, mielieji. Tiesą sakant, pirmą kartą kine pamatęs šios juostos anonsą netgi atsidusau. Dėve Dėve, dar vienas „Tranporteris“ beigi „Grieti, bet pasiutę“. Ir tik atėjus supratimui, kas sukūrė „Vaikį ant ratų“ (Baby Driver, 2017), pajutau intrigą.

O intriga visų pirma susijusi su E. Wrighto režisavimo stiliumi. Jis vienas tų kūrėjų, kuriuos kažkas gali apkaltinti tuo, kad jo filmuose daugiau dėmesio skiriama stiliui, o ne turiniui. Šitą priekaištą, o gal tiesiog pastebėjimą, galima labai lengvai suprasti. Jo braižas iš tikrųjų stebėtinai greitai atpažįstamas ir išsiskiriantis. Tikrai nestatau jo į vieną gretą su Q. Tarantino, bet abu jie turi šį bruožą.

Kas visgi E. Wrighto filmą daro E. Wrighto filmu? Na taip, galėčiau aš čia išskirti kinematografiją, montažą ir kitus dalykus, apie kuriuos nieko nesuprantu, bet daug svarbiau man atrodo jo kūrinių tonas. Visi jie yra savotiškas žaidimas su pasirinktu žanru, eksperimentai su jo klišėmis ir dažniausiai naudojamais triukais.

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Tuo pačiu metu jo filmai yra visiškai save suvokiantys (užsienine kalba tariant, self aware). Netgi galima vartoti žodelytį meta. Dėl šios savybės iš pažiūros tikrai paprastose juostose, kurias galima žiūrėti ir tiesiog šiaip sau, neieškant kažko paslėpto, atsiranda papildomas lygmuo. Žaidimo su forma ir ironiško žvilgsnio į patį kūrybinį procesą lygmuo.

Reklama

Būtent ši savybė ir daro „Vaikį ant ratų“ tokių įdomiu. Regis, filmo idėja ne tik daug kartų matyta, bet ir paprasčiausiai banali. Jaunuolis vardu Vaikis yra susimetęs su kažin kokiu mafiozu, organizuojančiu ginkluotus apiplėšimus. Vaikis mat yra labai geras vairuotojas. Siaubingai geras. Galintis nesunkiai pabėgti nuo visos flotilės policijos automobilių. Žinoma, jis visai nenori būti nusikaltėliu. Iš tikrųjų jis yra geros širdies jaunuolis. Tik šiek tiek pasimetęs.

Kai kažkokioje užkandinėje jis sutinka mielo veido merginą, kalbančią su pietietišku akcentu, galutinai susipranta, kad nori gyvenime kažką pakeisti, t. y. „be jokio plano pabėgti su ja į Vakarus mašina, kurios negali sau leisti“. Aišku, ne viskas taip paprasta. Iš čia ir kyla visa drama.

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Šitame siužete susimaišo keli pakankamai giliai kolektyvinėje sąmonėje nusėdę vaizdiniai: kažkas panašaus į Boni ir Klaido legendą, 50-ųjų rokenrolo eros geros širdies blogiukas išlaisvina gerą mergaitę iš jos nykios kasdienybės motyvas bei ankstyvojo Q. Tarantino intelektualių ir artikuliuotų nusikaltėlių gyvenimo kronikos. Visa tai dar apvilkta ir minėtųjų „Greiti ir įsiutę“ rūbu. Rezultatas – gana keistas kokteilis. Regis, „Vaikis ant ratų“ vienu metu yra ir gana bukas veiksmo filmas, ir tamsi komedija, ir trileris, ir naivi romantinė komedija. Nesuprasi. Galite netgi atlikti eksperimentą. Pabandykite kam nors rekomenduoti šį filmą, o kai išgirsite klausimą, apie ką jis, trumpai atsakykite į jį. Labai sudėtingas uždavinys.

Pats filmo žiūrėjimas, turbūt, gali netgi virsti nelabai malonia patirtimi, jeigu tavo smegenys užsispyrėliškai bandys žūtbūt suvirškinti tai, ką akys mato ekrane, ir įstatyti „Vaikį ant ratų“ į kažkokio žanro rėmus ar priversti jį būti logišku ir nuosekliu. Tačiau E. Wrightui iš tikrųjų tai visiškai nerūpi. Jam daug įdomiau paimti anksčiau minėtąsias klišes (arba populiarius motyvus, jeigu klišės jums atrodo per riebus žodis) ir pažaisti su jomis. Kartais apversti jas aukštyn kojomis, kartais žiūrėti į jas visiškai rimtai, o kartais iš jų ironiškai pasišaipyti. Jeigu į kino teatro kėdę atsisėdi nusiteikęs tokiam žaidimui, labai greitai pajunti, kaip jis tave įtraukia.

Ir kaipgi neįtrauks, kai jame tiek daug kūrybinių idėjų ir puikių pasirodymų. Visų pirma, jis puikiai nufilmuotas ir sumontuotas. Mašinų gaudynės įtraukiančios ir nepabostančios (o šiaip jos labai greitai pabosta). Ir ne tik gaudynės. Net ir ėjimo šaligatviu scenose jauti režisieriaus stilių. Tai labai svarbu ir dėl tos priežasties, kad filme iš tikrųjų yra labai mažai dialogų. Daugiausiai komunikuojama vaizdais ir emocijomis, o ne žodžiais. Pasitaikė tik kelios vietos, kuriose žiūrovui atvirai kažkas paaiškinama. Dažniausiai visgi leidžiama tau pačiam susiprasti, kas ir kodėl čia vyksta.

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Gal aš ir klystu (tikriausiai), bet, kai filme pakankamai nedaug dialogų, aktorių darbas pasidaro šiek tiek sunkesnis. Mat nebėra už ko pasislėpti. Ne bėda. „Vaikis ant ratų“ vaidina puiki aktorių grupė. Jammie Foxxas tiesiog tobulas savo ciniškumu ir nesumeluota piktdžiuga, Jonas Hammas ir Eliza Gonzalez priverčia galvoti, kad ir pats visai norėtum tokių santykių, Kevinas Spacey yra ir ramus, ir grėsmingas tuo pačiu metu. Silpniausiai, ko gero, atrodo Vaikį vaidinantis Anselas Elgortas, kurio veidas labiau tiktų paauglių romantinei komedijai. Tačiau, ko gero, tokia ir buvo idėja. Pagrindinis personažas ir turėjo būti tokio saldaus veido.

Žinoma, dar būtina paminėti ir muziką. Ji čia labai svarbi. Tiesą sakant, kone viso filmo metu ją girdi, ji atspindi (o gal formuoja) scenų toną ir emociją. Maža to, dialogams esant tokiems trumpiems ir retiems, dainos dažnai tave informuoja apie tai, kas vyksta. Čia suskamba viskas – nuo „Beach Boys“ iki „The Damned“. Atidžiai klausykite. Gal išgirsite savo naują mėgstamiausią grupę.

Taigi toks tas „Vaikis ant ratų“. Labai apgaulingas. Iš pradžių atrodo kvailas. Tada komplikuotas. Galiausiai – talentingai padarytas. Tačiau niekada nepaliekantis abejingu. Kai ką jis baisiai erzins. Kitus sužavės. Tačiau abejingų nepaliks.

Filmo anonsas:

Kada režisierių ramia sąžine galima vadinti kultiniu? Ko gero, tuomet, kai šis sukuria filmą, priklausantį žanrui, kurį šiaip jau sąžiningai ignoruotum. Tačiau tu vis tiek eini į kino teatrą jo pažiūrėti. Taigi štai jums Edgaro Wrighto galia. Aš, žiūrintis filmą, kuriame svarbiausią vietą užimą automobilių gaudynės ir apiplėšimai. Pasaulis pilnas staigmenų, mielieji. Tiesą sakant, pirmą kartą kine pamatęs šios juostos anonsą netgi atsidusau. Dėve Dėve, dar vienas „Tranporteris“ beigi „Grieti, bet pasiutę“. Ir tik atėjus supratimui, kas sukūrė „Vaikį ant ratų“ (Baby Driver, 2017), pajutau intrigą. O intriga…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 8
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 9
Muzika - 9

8.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*