„Vaikystė“ – brandi idėja su nepretenzingu turiniu

Kadras iš filmo „Vaikystė“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Vaikystė“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kiek daug prikalbėta ir vis dar kalbama apie „Vaikystę“ (Boyhood, 2014). Išgirdus minint šį filmą, pirmi į galvą šaunantys epitetai – „inovatyvu“, „neholivudinių standartų“, „kritikų išliaupsinta“. Dėl liaupsių kiekio ginčytis neverta, jos daugiau nei įspūdingos – „Vaikystė“ renka šimtukus įvairiuose topuose ir kalbas apie galimas „Oskarų“ nominacijas. Gal filmą jau galima vadinti metų reginiu? Jokiu būdu. „Vaikystę“ galima girti tik dėl idėjos, o tai darydami kritikai apgobia filmą mantija, kuri paslepia klibinkščiuojantį turinį, nes filmas yra tuščias, be atramos.

Richardas Linklateris turi patirties kuriant „epinius“, ar gal verčiau tiktų apibūdinimas „retrospektyvius“, filmus. Ryškiausias pavyzdys yra „Before…“ trilogija. Tik pastaroji yra daug geresnis kūrybinis rezultatas nei „Vaikystė“. Gal todėl, jog trilogijai, nors ir aprėpiančiai aštuoniolikos metų laikotarpį, keliami kuklesni tikslai: tai dviejų žmonių istorija iš trijų aiškiai atskirtų dalių, trijų laikotarpių, kurių kiekviename svarbus veikėjų individualumas, tad bendras rezultatas – spalvingas. Tuo tarpu „Vaikystė“ – atvirkščias variantas. Laiko trukmė panaši, net kiek trumpesnė (dvylika metų), bet istorija perteikia ne kiekvieno iš vaizduojamos šeimos narių tikrovę ir brendimą, o paties žiūrovo įsivaizduojamos šeimos gyvenimą.

Kadras iš filmo „Vaikystė“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Vaikystė“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

„Vaikystės“ šeima – tai mes, mūsų kaimynai, kolegos – visi mes, kurie jau sulaukėme pilnametystės ir iškentėme paauglystės kančias, ar kurie bandėme išlaikyti darnią šeimą (priklauso nuo to, į kurį veikėją lygiuositės, nes filme kalbama ne tik apie berniuko brendimą, bet ir jo sesers bei tėvų gyvenimo kelią), žodžiu – gyvenimo įvairovė. Ar žiūrovai nori matyti save ekrane? Na, gal bent jau ne taip tiesiogiai. Pirmenybė turėtų tekti personažams, kad šie būtų tokie gyvi, jog trokštantiems susitapatinti su veikėjais kiltų noras palyginti savo realią ir filmo siūlomą situacijas. Bet tik tiek. Linklaterio siūlymas nuobodesnis ir už kasdienybę.

Nereiškia, jog filme trūksta veiksmo. Taip,, kaip ir būdinga Linklateriui, scenų kertine dalimi tampa dialogai, kurie naudingi charakterių vystymui, bei, kaip matyti iš režisieriaus filmografijos, dažnai pasiūlo ne visai tradicinių Holivudui pašnekesių, kurie gal ir yra tik mėgėjiška filosofija, bet dėmesį išlaiko ir suteikia savotiško šarmo. Dialogams akomponuoja įvykiai, kupina visko: skyrybos, draugystė, alkoholizmas, pirmosios meilės ir netektys; priderintas atitinkamo laikotarpio garso takelis. Bet stebėti veikėjų išgyvenimus tampa nuobodu. Jie užkabina dešimčiai minučių ir, kai atrodo, jog įvyks kažkas netikėto, filmui pritrūksta gylio. Siužetas nėra lėkštas, jis tiesiog itin paprastas. Tokiam grand užmojo filmui privalu visapusiškai būti stipriam, o „Vaikystės“ scenarijus neatlaiko naštos.

Reklama
Kadras iš filmo „Vaikystė“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Vaikystė“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Tiesa, bent vieną dalyką Linklateris padarė su kaupu: kitaip nei scenarijus, režisieriaus darbas puikus – kūrėjas suvaldė filmą. Tai turėjo būti ypač sunku, žinant, jog filmavimas truko dvylika metų. Nufilmuotos juostos kiekis turėjo būti milžiniškas. Nebuvo galima numanyti, ar vaikai, tinkantys filmui būdami maži, užaugę sugebės vaidinti. Jaučiama daugelio aktorių neprofesionali vaidyba (išimtis – Ethan Hawke bei Patricia Arquette), bet tai atleidžiama – jie sugeba atrodyti pakankamai natūraliai ir tai dėl jau minėto gebėjimo suvaldyti medžiagą. Nuoseklumo „Vaikystei“ galėtų pavydėti ir standartinės juostos. Tarp scenų iš tikrųjų yra ilgi laiko tarpai (kalbame ne apie dienas, o metus), tačiau kiekviena jų atrodo esanti savo vietoje. Trumpai tariant – filmo tėkmė nuostabi, bet greičiausiai būtent ji ir nusinešė filmo liaupsintojus.

„Vaikystė“ – pakankamai kokybiškas filmas ir esantis visa galva aukščiau už vidutinę Holivudinę dramą. Tačiau lūkesčių kartelė užkelta per aukštai, jog būtų galima nekreipti dėmesio į juostos trūkumus. Ji daug kam imponuos savo nuoširdumu, paprastumu, žemiškumu. Dėl tų pačių aspektų atstums kitą žiūrovų dalį. Richardas Linklateris rankose turi naujoviškus atsuktuvus, moka jais naudotis, bet sukioja paprastos kėdės varžtus, į kurią net nemalonu žiūrėti – ją galima aptikti kiekvieno mūsų kambaryje. Žadėta ekstravagancija netikėtai subliūško.

Filmą galėsite pamatysi festivalio „Scanorama“ metu:
Lapkričio 13 d., ketvirtadienis, 21.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienis, 13.15 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 19 d., trečiadienis, 18.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 22 d., šeštadienis, 19.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas.

Filmo anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Kiek daug prikalbėta ir vis dar kalbama apie „Vaikystę“ (Boyhood, 2014). Išgirdus minint šį filmą, pirmi į galvą šaunantys epitetai – „inovatyvu“, „neholivudinių standartų“, „kritikų išliaupsinta“. Dėl liaupsių kiekio ginčytis neverta, jos daugiau nei įspūdingos – „Vaikystė“ renka šimtukus įvairiuose topuose ir kalbas apie galimas „Oskarų“ nominacijas. Gal filmą jau galima vadinti metų reginiu? Jokiu būdu. „Vaikystę“ galima girti tik dėl idėjos, o tai darydami kritikai apgobia filmą mantija, kuri paslepia klibinkščiuojantį turinį, nes filmas yra tuščias, be atramos. Richardas Linklateris turi patirties kuriant „epinius“, ar gal verčiau…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8.5
Scenarijus - 6
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 7
Muzika - 7.5

7.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*