„Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ – brangus kruasanas akims (apžvalga)

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“

Pasigilinę į daugelį nūdienos brangiausių mokslinės fantastikos filmų frančizių priešistorę nesunkiai aptiksime kelis pirminius šaltinius, kurių mintys ir idėjos vienokiu ar kitokiu būdu „nusėdo“ šiose franšizėse. Tokių idėjų „aukso graliu“ galime laikyti aštuntojo dešimtmečio viduryje režisieriaus Alejandro Jodarowsky bandytą ekranizuoti Franko Herberto mokslinės fantastikos kūrinį „Kopa“. Nors filmas taip ir nebuvo pradėtas filmuoti, tačiau dailiai pieštos, išsamios filmo kadruotės perėjo per daugelio didžiųjų Holivudo kino studijų produserių rankas, o surinkta filmo kūrybinė grupė vėliau „nutekėjo“ į tokius megaprojektus kaip „Žvaigždių karai“ ar „Svetimo“ epopėjos.

Vienu iš tokių idėjų šaltinių, nūdien garsiems filmams, galėtume laikyti ir 1967-2010 metais Prancūzijoje publikuotą komiksų seriją „Valerianas ir Lorelina“. Rašytojo Pierre`o Christino ir iliustratoriaus Jean-Claude Mezieres sukurta komikso visata pasižymėjo stulbinančia fantastiškiausių vizualinių idėjų gausa, įtemptu veiksmu bei stipriomis liberaliomis, humanistinėmis idėjomis. Ne veltui jis tapo kultiniu Europos komiksų rinkoje (šioje vietoje galime pažymėti, jog Alejandro Jodarowsky, nerealizavęs savo „Kopos“ idėjos kine, ją dalinai išplėtojo taip pat šiame žanre – jo sukurta „Inkalio“ komiksų serija taip pat yra garbinama komiskų fanų visame pasaulyje).

Keista, jog pirmo šio žymaus komikso pasirodymo didžiajame ekrane reikėjo laukti net penkiasdešimt metų. Mažiau keista, jog jo adaptacijos ėmėsi fantastiniams vaizdiniams nesvetimas Lucas Bessonas (tereikia prisiminti jo „Penktąjį elementą“, kuriame taip pat matome šio komikso įtaką ar prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą „Liusė“). Bet kokiu atveju, šio filmo pasirodymas turėjo tapti švente viso pasaulio fantastams – su kone dviejų šimtų milijonų JAV dolerių biudžetu, tai lig šiolei brangiausias visos Europos ir nepriklausomo kino (indie) kūrinys. Tačiau stipri pradinė medžiaga ir didelis biudžetas dar negarantuoja, jog šis kūrinys bus geras. Kaip „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ atrodo kino ekrane?

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“

Filmas prasideda Davido Bowie dainos „Space Odity“ akordais. Skambant dainai trumpai parodoma visa kosminės stoties Alfa – tai ir yra pavadinime minimas „tūkstančio planetų miestas“ – susikūrimo istorija. Ekrane viena po kitos sutinkamos įvairiausios ateivių formos. Formos, į kurių kompiuterinės grafikos pavidalus buvo įdėta tikrai nemažai fantazijos. Būtent vizualinė filmo pusė ir yra didžiausias jo koziris – žiūrovas kartu su filmo herojais aplanko daugiau nei dešimtį skirtingų „planetų“, sutinka begalę gyvybės formų, daugelis jų atrodo šviežiai ir neregėtai. Žinoma, neišvengta ir deja vu jausmo – pavyzdžiui, Valeriano ir Lorelinos kosminis laivas atrodo lyg iš akies trauka Hano Solo „Tūkstantmečio sakalo“ kopija, tačiau, tenka pripažinti, jog „Žvaigždių karai“ tiesiog „pasiskolino“ šią idėją iš jau minėtos komiksų serijos.

Reklama

Vizualinė filmo pusė tokia įspūdinga ir originali, jog žiūrovas ilgam užgniaužia kvapą, o Holivudo studijų darbuotojams dreba rankos, nes į šį filmą sudėta tiek fantazijos, kiek užtektų pakurti „Transformerių“ ar „Karibų piratų“ mašinoms dar pusšimčiui metų į priekį. Visgi, daugiau nei valandą praleidus kino teatre, žiūrovas palengva pradeda busti iš psichodelinio vaizdų transo ir tada kyla klausimas: „O kas daugiau?“

O daugiau, tiesą sakant, šis filmas nelabai ir turi ką pasiūlyti. Daugiau nei dvi valandas trunkantis filmas negali laikyti prikaustyto dėmesio vien vizualiniais efektais ir scenovaizdžiais, kad ir kokie nuostabūs jie būtų. Jais yra persisotinama ir jie nebesukelia tokio stipraus efekto kaip filmo pradžioje. Jei filmas būtų bent geru pusvalandžiu trumpesnis, gal jam taip ir pavyktų išsisukti iš šios situacijos. Tuo tarpu, kai ekrane pradeda šmėžuoti dainuojanti, šokanti ir visokiausius transforminius triukus atlikinėjanti Rihanna, dera tarti „gana“ ir pasidomėti kitomis filmo pusėmis. Jos, deja, nuvilia.

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“

Labiausiai šiame filme nuvilia patys Valerianas ir Lorelina. Dane DeHaanas (Valerianas) ir Cara Delevingne (Loreline) išrinkimas vaidinti keistą XXVIII amžiaus kosmoso agentų porelę buvo rimtas šūvis pro šalį. Nepaisant to, jog jie vargiai primena savo komiksų pirmtakus, šiems aktoriams paprasčiausiai trūksta tarpusavio ryšio. Porelės vaidyba visiškai neįtikina (kiekvieną kartą Dane DeHaanui ištariant žodžius norisi prunkštelėti dėl jo žemo, neva „kieto buko vyruko“ balso), o menami santykiai ir jų plėtotė atrodo perdėm butaforiška (kita keista Luco Bessono kosmoso porelė – Bruce Willis ir Milla Jovovich – „Penktąjame elemente“ juos lenkia šviesmečiu).

Tiesa, aktoriams nepagelbėjo ir scenaristai. Trumpos, skambios, tačiau nieko bendro su filmo logika neturinčios frazės („Aš karys. Aš žaidžiu pagal taisykles!“ – sako Valerianas filmo pabaigoje. Taip?! Nuo kada? Komiksų Valerianas tikrai buvo gana bukas „mačo“, nuolankiai vykdantis vyresnybės įsakymus, nors jie jam ir nepatikdavo, tačiau filme to nematyti), atrodo, lyg rašytos taip, jog tilptų į nedidelius „žodžių balionius“, piešiamus komiksų puslapiuose, tačiau net originaliuose Valeriano komiksuose dialogai buvo gilesni ir įtikinamesni.

Nuolatinio, greito veiksmo kupina filmo siužetinė linija taip pat perdėm nedžiugina – iš blogiukų rankų išlaisvink tą daiktą, tada iš kitų blogiukų rankų išlaisvink tą žmogų, tada iš dar kitų blogiukų rankų išlaisvink dar kitą žmogų ir t.t. Personažai keičia vienas kitą. Trumpai blykstelėję ekrane jie  vėliau taip ir nebepasirodo.

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“
„ACME Film“ archyvas

Galiausiai, viskas, kažkaip, išrišama į pasaulio ir vienos tautos išgelbėjimą bei istorinio teisingumo atstatymą. Blankus, epizodinis, pasikartojantis filmo veiksmas atrodo kaip kategoriška prieštara šviežiai, originaliai ir spalvingai jo vizualinei pusei (Valeriano „pasauliai“ nuostabūs, tačiau „gyvais“ jų pavadinti neapsiverčia liežuvis). O neišnaudoto potencialo istorijai tikrai buvo – atrodo, filmo scenaristai visai pamiršo, jog komiksų Valerianas keliavo ne tik erdve, bet ir laiku!

Vertinant brangiausią ne tik Prancūzų, bet ir Europos kino kūrinį kyla prieštaravimų. „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ atrodo lyg prancūziškas kruasanas – iš pažiūros skanus ir sotus (šiuo atveju ne skrandžiui, bet akims), tad pamatyti jį dideliame ekrane tikrai verta, ten jis bus tik dar skanesnis (kaip ir kruasanas suvalgytas prie Eifelio bokšto). Tačiau, kaip ir kruasanas, viduje jis tuščias, tad tinka tik lengvam užkandžiui, o tikram alkiui numalšinti dar reikia paieškoti rimtesnio kino kepsnio.

Filmo anonsas:

Pasigilinę į daugelį nūdienos brangiausių mokslinės fantastikos filmų frančizių priešistorę nesunkiai aptiksime kelis pirminius šaltinius, kurių mintys ir idėjos vienokiu ar kitokiu būdu „nusėdo“ šiose franšizėse. Tokių idėjų „aukso graliu“ galime laikyti aštuntojo dešimtmečio viduryje režisieriaus Alejandro Jodarowsky bandytą ekranizuoti Franko Herberto mokslinės fantastikos kūrinį „Kopa“. Nors filmas taip ir nebuvo pradėtas filmuoti, tačiau dailiai pieštos, išsamios filmo kadruotės perėjo per daugelio didžiųjų Holivudo kino studijų produserių rankas, o surinkta filmo kūrybinė grupė vėliau „nutekėjo“ į tokius megaprojektus kaip „Žvaigždių karai“ ar „Svetimo“ epopėjos. Vienu iš tokių idėjų…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 6
Scenarijus - 4
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 4
Muzika - 7

5.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*