fbpx
Festivaliai, Kino gidas, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

VDFF – ką žiūrėti?

VDFF plakatas
VDFF plakatas

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet mus visus kviečia nesustoti, nes „tikros istorijos nesustoja“. O sustoti ir laiko nebus, jei nuspręsite pažiūrėti visas 25-ias dokumentines juostas. Tačiau, jei laiko neturite, o prisiliesti prie realybę atkartojančio dokumentinio kino iš visų pasaulio šalių vis tiek norite – štai ką mes Jums siūlome.

Jei laiko neužtenka

Pagrindinėje VDFF programoje – aštuonios juostos iš Danijos, Šveicarijos, Švedijos, Vokietijos, JAV, Lenkijos. Visų filmų autoriai už savo darbus sulaukė įvairių apdovanojimų kino festivaliuose, konkursuose. Kai kuriuos filmus pristatys režisieriai, tad, jei pažiūrėję dokumentinį filmą turite klausimų, galėsite juos užduoti jo kūrėjui, šiuo atveju siūlome atvykti žiūrėti Paweło Łozińskio „Tėvą ir Sūnų“ (Ojciec i syn), Angela Christlieb „Nuogą Operą“ (Naked Opera) ir Christy Garland „Išpera suokia saldžiausiai“ (The Bastard Sings the Sweetest Song). Žinoma, norintiems pažinti ir suprasti dokumentinio kino ypatumus, skirtumus ir panašumus įvairiose šalyse sakome: jei galite, eikite į visus VDFF programoje esančius filmus. Bet vėl gi – gyvenimas nesustoja, laiko tėkmė – taip pat, todėl mėgstantiems lyginti, analizuoti siūlome pažiūrėti Billo Rosso ir Turner Ross kūrinį „Čiopitulas gatvė“ (Tchoupitoulas) ir Christiano Sønderby Jepseno „Testamentą“ (Testament). Šios Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Danijoje užfiksuotos gyvenimiškos akimirkos – skirtingos, tačiau abejas jas jungia trys broliai ir jų išgyvenimai. Filme „Čiopitulas gatvėje“ stebime tris brolius paauglius, besiblaškančius po gyvybe trykštantį, niekada nepailstantį, įvairius žmones (ir galbūt tik į juos panašius) į save įtraukusį naktinį Naujajį Orleaną. „Testamente“ – kiti trys broliai mums parodys, kad gyvenime gali būti kaip kine, o galbūt net. Apie ką istorija? Testamentas – pinigai, ar daugiau paaiškinimų dar reikia?

Kadras iš filmo „Tėvas ir sūnus“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Tėvas ir sūnus“
VDFF archyvas

Juk realybė – ta pati

Konkursinėje Vilniaus dokumentinių filmų festivalio Baltijos šalių programoje – 12-ka pilnametražių dokumentinių filmų. Šį kartą rekomenduojame būtinai pažiūrėti bent po vieną dokumentinį filmą iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Nemėgstančius primygtinių siūlymų, reklamų kviečiame paskaityti Rūtos Mėlynės konkursinės programos apžvalgą. Nors juostų nemažai – dvylika, tačiau, kaip ir pagrindinės programos filmuose, taip ir konkursinės – galima rasti nemažai bendrų bruožų, istorijos vingių, nagrinėjamų temų. Juk iš tiesų dokumentinis filmas ne kuria, o atspindi realybę, o realybė, nors ir kiekvienam suprantama, juntama asmeniškai, jautriai ir skirtingai – nekintanti ir ta pati.
Specialios programos realybė – šiek tiek chaotiška ir beprotiška. Ją suvaldyti bando kino kritikas Narius Kairys. Šioje programoje nagrinėjamos įvairios temos: organizuotų nusikaltimų („Nesugaunamieji. Rožinių panterų istorija“ (Smash and Grab: The Story of the Pink Panthers), kuriuos iš tiesų sunkiai pavadintum organizuotais. Istorija neprimins kokaino apsiuosčiusio Tony Montanos (pagrindinis herojus filme„Žmogus su randu“ (Scarface)) dienoraščio užrašų. Į tikrąja to žodžio prasme kitokį, beprotišką, daugeliui iš mūsų nepažinų pasaulį kviečia režisierė Marie Lundber filme „Mocartas ir kitos manijos“ (Mozart and Munchies). Šį filmą rekomenduojame pažiūrėti tiems, kam muzika – viena iš gyvenimo aistrų, taip pat tiems, kam ruduo atneša tingulį – ši istorija tikrai jus prabudins. Daugeliui žinomas kitokio dokumentinio filmo kūrėjas, nebijantis eksperimentuoti tiek su savimi, tiek su savo žiūrovu režisierius Morgan Spurlock šį kartą kalba ne apie maistą (filmas „Super didelis aš“ ( Super size me)) ar filmų industriją ir reklamos įtaką jai („Geriausiai parduotas filmas“ (The Greatest Movie Ever Sold)), o apie… vyriškumą. Nenurauskite. Režisierius klausia vyrų ir mūsų visų – ką gi reiškia būti tikru vyru šiuo metu, kai vyriškosios lyties atstovai nesibodi nešioti rankinukų, vilkėti marškinėlių su giliomis iškirptėmis, o ant savo naktinių stalelių turėti daugiau veido priežiūros priemonių nei jų merginos.

Kadras iš filmo „Nesugaunamieji. Rožinių panterų istorija“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Nesugaunamieji. Rožinių panterų istorija“
VDFF archyvas

Grįžimas atgal

Lietuviškos klasikos programoje – vėl galimybė rinktis ir vėl siūlome tai daryti savo nuožiūra, kadangi ir vėl visi filmai verti dėmesio. Kad ir kaip makabriškai tai skambėtų – pro akis siūlome nepraleisti Audriaus Stonio juostos „Neregių žemė“. 1992 metais sukurtas dokumentinis filmas – tikras, realus, subtilus. Režisierius sugeba atskleisti ne tik mums matomą neregių pasaulio pusę, bet ir tą, kuri slypi jų viduje. Kad pajustumėte laiko įtaka lietuviškam dokumentiniam kinui – rekomenduojame pažiūrėti kito, jaunam žmogui jau nepažinaus, laikotarpio filmą „Senis ir žemė“. Tai 1965 metais Roberto Verbos sukurtas dvidešimties minučių dokumentinis filmas, pasakojantis apie kaimo šviesuolį Anuprą Trimonį, per jo portretą žiūrovas supažindinamas archajišku, lietuvišku kaimu.

Specialiųjų seansų metu kviečiame nepraleisti Janinos Lapinskaitės dokumentinio filmo „Vakar bus rytoj“ premjeros. Filme vaizdai fiksuojami jauno globos namų darbuotojo akimis. Koks pasaulis tuomet atsiveria? Atsakysime pažiūrėję juostą.

Kadras iš filmo „Vakar bus rytoj“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Vakar bus rytoj“
VDFF archyvas

Taigi, rinktis tikrai yra iš ko. Ir gyvenimas vietoje nestovi. Tad nepraleiskite progos užsukti į jubiliejinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį ir patikrinti, ar ta realybė, kurioje gyvenate, panaši į tą, kurią užfiksavo režisieriai? Galbūt kažko nepastebite, kas vyksta visai čia pat. Ir, žinoma, nepamirškite, kad istorijos, pasibaigus seansui, nesustoja. Jos tęsiasi. Linkime pamatyti įsimintinų istorijų ir kadrų!

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.