VDFF svečias Ratis Onelis: „Norėjau sukurti filmą, kurį svarbiau pajausti, o ne suprasti“

Ratis Onelis
VDFF archyvas

Iš Tbilisio kilęs Ratis Onelis nebuvo nieko girdėjęs apie Kaukazo kalnuose Gruzijoje įsikūrusį šachtų miestelį Čiaturą. Tačiau jam užteko kelių nuotraukų, kad ten nuvyktų. Ir kelių pirmųjų dienų, kad ryžtųsi palikti Niujorką ir apsigyventų čia.

Kasyklų išraustas miestelis kažkada garsėjo vienais didžiausių pasaulyje mangano rūdos ištekliais. Čiaturoje dirbo per 4 tūkst. kalnakasių. Norėdami pademonstruoti sėkmingą pramonę, sovietai čia netgi atgabendavo turistus. Tuo metu kalnakasiai kasdien rizikuodavo gyvybe, keliaudami į šachtas nesaugiais lyniniais keltuvais ar po 18 valandų trukusios pamainos ten pat užsnūsdavę. Žlugus pramonei, gyvenimas pasikeitė drastiškai: gyventojų sumažėjo daugiau nei perpus, o miestas pradėjo panašėti į vaiduoklį.

Tačiau čia pasilikti ir sukurti pirmą ilgo metro dokumentinį filmą R. Onelį labiausiai suintrigavo ne miestas, o žmonės. Prieš atvykdamas į Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį režisierius pasakoja apie gyvenimą ir išgyvenimą Čiaturoje. „Saulės miestas“ –  vienas ryškiausių šių metų debiutų dokumentiniame kine.

Kaip atradote Čiaturos miestą?

Atsitiktinai. Filmo bendraautoris ir prodiuseris Jimas Starkas čia filmavo savo trumpametražį filmą. Jis man parodė kelias nuotraukas. Negalėjau patikėti, kad toks miestelis egzistuoja. Ir dar Gruzijoje. Pats esu kilęs iš Gruzijos, bet ničnieko nebuvau girdėjęs apie Čiaturą. Tuo metu jau 15 metų gyvenau Niujorke. Nutariau vykti. Atvykęs supratau, kad turiu pasilikti. Apsigyvenau Čiaturoje ir jau 3 metai kaip esu čia.

Reklama

Kadras iš filmo „Saulės miestas“
VDFF archyvas

Pasilikote Čiaturoje net ir pasibaigus filmavimo darbams?

Filmavimai baigėsi neseniai. Premjera įvyko vasarį Berlyne. Dėl to dar esu čia. Tačiau dabar Gruzijoje vyksta daug įdomių dalykų. Šalis išgyvena lūžį. Gyvenimas verda įvairiomis kryptimis. Manau, kad menininkui labai svarbu dabar čia pagyventi.

Ar iškart atvykęs pajutote, kokį filmą norite sukurti?

Atvykęs prisiminiau Pasternako dienoraščius. 4 deš. sovietai jį nusiuntė į kolūkius rašyti apie kolektyvizaciją. Pasternakas rašė, esą neįmanoma žodžiais išreikšti to, ką tenka išgyventi šiems žmonėms, rašė pamatęs kančias ir gyvenimą, nepasiduodantį jokiai logikai. Čiaturoje pajutau tą patį. Buvo labai sunku suvokti gyvenimą čia. Tai buvo žymiai daugiau nei aš. Žymiai daugiau nei tiesiog filmas. Todėl ilgą laiką gyvenau miestelyje jausdamas, kad neturiu moralinės teisės filmuoti. Pirmiausiai norėjau susivokti, leisti susiformuoti asmeniniam įspūdžiui. Visgi nuo pat pradžių žinojau, kad tai nebus tiesiog stebėjimas, bandymas objektyviai parodyti gyvenimą. Žinojau, kad tai bus labai subjektyvu. Po pusmečio supratau, kad noriu kurti filmą ne tik apie miestą ar socialinį gyvenimo jame aspektą, bet apie žmones ir jų gebėjimą viską įveikti. Tačiau ir tada nesiryžau pradėti filmavimų. Filmo herojai susirado mane patys. Jie ir pasiūlė kurti filmą. 

Nuo pat pirmų kadrų užburia įspūdingi vaizdai iš paukščio skrydžio. Kaip kūrėte vizualinę filmo kalbą? Kas buvo svarbiausia?

Norėjau suprasti, ką jaučiu ir perteikti savo įspūdį. Tai dokumentinis filmas, tačiau jam ruošiausi kaip vaidybiniam. Aš netikiu tradicine stebėjimo dokumentika. Tai pats sau prieštaraujantis apibūdinimas. Stebėjimo dokumentika – tai tiesiog reportažas. Jei tampi stebėtoju, susikuri distanciją ir esi pašalinis. Tai ne tavo tiesa. Man buvo svarbu atrasti savo tiesą. Čia pragyventas pusmetis tam pasitarnavo. Artimai susidraugavau su filmo herojais ir jų šeimomis. Iki smulkmenų žinojau, kada jie ilsisi, kada ir kaip keliauja į darbą. Jie įprato prie manęs.

Pirmą kartą atvykęs į Chiaturą užlipau ant kalno, nuo kurio filme ir atsiveria vaizdas į miestelį. Tai buvo 2014-ųjų vasara. Apėmė keistas jausmas. Mačiau tarsi džiungles, bet tai buvo ne džiunglės. Kažkas magiško, kas mane traukė. Aplankė pojūtis, kad kažkada seniai čia buvo įsikūrusi aukšta civilizacija. Ji sukūrė šį milžinišką eksperimentą. Netikėtai kilo kataklizmas, o gal jie tiesiog viską paliko ir išvyko kitur, o dabar čia gyvena šitie žmonės. Jie vis dar jaučia tos civilizacijos poveikį. Milžiniškos konstrukcijos veikia žmones ir jie niekaip negali atsispirti jų traukai. Visa ši natūra valdo žmones. Man buvo svarbu, kad ji taptų dar vienu filmo herojumi.

Kadras iš filmo „Saulės miestas“
VDFF archyvas

Nepaisant tamsos ir griuvėsių, Čiatura nufilmuota labai estetiškai, netgi poetiškai.

Galbūt. Aš kitaip ir nematau. Per montažą supratau daug dalykų apie save, bet dar daugiau jau baigus filmą. Supratau, kokį filmą norėjau sukurti, – tokį, kurį svarbiau būtų pajausti, o ne suprasti. Kai žiūrint jį nesvarbu, kur tai vyksta, kodėl taip vyksta. Visa tai egzistuoja atsietai nuo laiko, nuo geografinės vietovės. Tokie eksperimentai su žmonėmis vyko daugelyje pasaulio vietų ir, deja, vis dar vyksta. Norėčiau, kad ir po 100 metų žmonės galėtų pasižiūrėti „Saulės miestą“. Juk iš esmės žmoguje niekas nesikeičia. Ir mylime, ir neapkenčiame taip pat, kaip ir prieš 10 tūkstančių metų.

Minėjote, kad per montažą daug supratote apie save. Ką supratote?

Ką aš supratau? Tai sudėtinga perteikti. Kiekvieną dieną jaučiau, kad esu vis mažiau valdomas stereotipų, tapau kuklesnis, atviresnis, pradėjau vertinti kitus dalykus. Iš kitos pusės, filmas man daug davė kaip kūrėjui. Filmo kūrimas – tai rimtas testas. Labai lengva pasiduoti pagundai kažką pagreitinti, padaryti atmestinai, sukurti filmą, kuris būtų gerai parduodamas. Visą laiką patiri spaudimą iš aplinkos. Manau, kad atsilaikius ir neparsidavus tampi stipresnis.

Kaip ir atletės Mariam su Irina. Per žinias nuskamba informacija, kad joms trūksta maisto. Nepaisant to, jos sunkiai treniruojasi čempionatui.

Jų realybė labai grubi. Tai bandymas išlikti tiesiogine prasme. Mariam su Irina yra iš socialinės rizikos šeimos. Jos gyvena žeminėje. Sykį per dieną gauna maisto socialinės rūpybos skyriuje. Vienintelė jų viltis – sportas. Pinigų jos, žinoma, neturi. Pinigai atsiranda tik tuomet, kai laimimas čempionatas. Ir tai tik keli vargani doleriai, kurių greitai nebelieka. Jau daugiau nei 10 metų mergaitėmis rūpinasi trenerė. Daug sykių ieškojome paramos kontaktuodami su bankais Tbilisyje. Visi atsisakė, išskyrus vieną banko prezidentą. Daugiau nei metus jis apmokėdavo jų maisto, išvykų, net sportinės aprangos išlaidas. Parama baigėsi, kai jis pasitraukė iš posto.

Stingdo karvių griuvėsiuose scena ir ypač tas momentas, kai viena iš jų įstringa duobėje. Absoliutus apokalipsės jausmas. Papasakokit apie ją daugiau. 

Ši scena, kaip ir daugelis kitų dalykų filme, atsirado dėl laimingo aplinkybių sutapimo. Mums pasisekė. Ir mums, ir duobėje įstrigusiam veršeliui (juokiasi – aut. pastaba).

Padarysiu nedidelį lyrinį nukrypimą. Manau, kad egzistuoja neregima riba tarp realybės ir to, ką galima suvokti medituojant. Aš medituoju ir mane kartais aplanko būsena, kuri fiziniame pasaulyje veikia labai realistiškai. Kai esi meditacinėje būsenoje ir ilgai stebi pasaulį, jis tau atsiveria. Visi treji metai Čiaturoje man buvo labai naudingi. Jie prabėgo ne skuboje ieškant medžiagos, o tiesiog būnant ir gyvenant. Daug bendravome su vietiniais. Kalbėdavomės apie viską, tik ne apie filmą. Ir taip gimdavo kažkas, kas būdavo gerokai stipriau, nei būčiau galėjęs sugalvoti.

Grįžtant prie scenos su karvėmis… Ieškojome įėjimo į administracinį šachtos pastatą. Teritorijoje yra apie 30 šachtų. Jos saugomos ir filmuoti ten draudžiama. Staiga išgirdome veršelio bliovimą. Užėjome ir apstulbome: ten buvo daug karvių. Nežinau kodėl, bet pajutau, kad tai būtina nufilmuoti.  Tik paskui supratau, kokį kontekstą kuria ši scena. Vėliau paprašiau prodiuserio paieškoti, kas galėtų padėti tam veršeliui išsiropšti iš duobės. Pasirodo, iškart už sienos, kuri matoma ir filme, įsikūręs respektabilus ofisas. Jame dirba sekretorė, kuri prieš savaitę pasigedo būtent šito veršelio.

Filmuodami leidotės kartu į šahtas, nors kasyklose nėra rimtos apsaugos. Nebuvo baugu?

Kaip nebūtų keista, – nė kiek, nepaisant mano klaustrofobijos. Net gėdinga buvo apie tai pagalvoti, nes filmo herojai metais, net dešimtmečiais taip dirba. Jie manimi pasitikėjo, todėl negalėjau parodyti savo silpnumo. Turėjau jį įveikti. Taip susidomėjau ir įsitraukiau, kad šachtose net miegodavome kartu per poilsio pertraukėles.

Atrodo, kad šiame mieste viskas griūva, miršta, kodėl tai – Saulės miestas?

Ilgai ieškojau pavadinimo filmui. Staiga per montažą iškilo prisiminimas iš vaikystės. Kai būdavo nuobodu ir nenorėdavau skaityti, žaisdavau su tėvo knygomis. Tarp jų buvo viena įdomi, iliustracijų turtinga knyga, išleista 4 deš. kažkur Sovietų sąjungoje. Kai man sukako 15-17 metų, aš ją perskaičiau. Tai buvo Tommaso Campanella „Saulės miestas“ apie vieną pirmųjų utopinių komunistinių visuomenių, kurioje visi lygūs ir visiems po lygiai tenka saulės. Ir aš pasirinkau šį ironišką pavadinimą, nes išties tai buvo didelis komunistinis eksperimentas, kuris nuo pat pradžių neveikė.

Dauguma žmonių po filmo peržiūros pastebi, kad „Saulės mieste“ niekada nebūna saulės. Saulė ir žmogiškumas man šviečia iš žmonių. Ši šviesa nušviečia visą pasaulį.

Kas yra žmogiškumas, gyvenant tokiomis sąlygomis?

Man buvo labai sunku tai suprasti ir manau iki galo to taip ir neįsisąmoninau. Visus tuos metus klausinėjau miestelio gyventojų: „Kodėl gyvenate šitomis nežmoniškomis sąlygomis? Kodėl neišvažiuojate“? Daugelis to net nebuvo įsisamoninę. Jie vienu metu gyvena skirtinguose pasauliuose. Vargsta dirbdami šachtose, vaikščiodami žeme, po kuria slepiasi milijardų milijardai, keliaudami lyniniais keltuvais, kurie bet kada gali nudardėti žemyn, bet juos sušildo ir viltį teikia meilė ir begalinis rūpestis vienas kitu. Šie prieštaringi jausmai keistai, bet natūraliai koegzistuoja. Labiausiai mane nustebino visaapimantis jų žmogiškumas, kuris įveikia visas kliūtis ir moko Gyventi iš didžiosios raidės. Priimti visą šį absurdą ir gyventi. Kaip sakė Kamiu, vienintelė išeitis, vienintelė gyvenimo prasmė, – tai priimti gyvenimo absurdą. Filmo herojai dirba Sizifo darbą, tačiau juos vienija didžiulis pasiaukojimas ir gebėjimas priimti šitą alogišką absurdą.

Kadras iš filmo „Saulės miestas“
VDFF archyvas

„Saulės miestas“ – jūsų debiutas ilgo metro kine. Kodėl pradėjote kurti kiną?

Kurti kiną ėmiausi vėlai. Man buvo jau per trisdešimt. Niekada rimtai apie kiną negalvojau. Labai mėgau kiną, bet dar labiau mėgau skaityti. Nuo pat vaikystės troškau būti rašytoju. Mano tėvai, neturintys jokių sąsajų su menu ir linkėdami man gero, visada drausdavo man rašyti. Neturėjau jokių galimybių ir mokytis kino amato. Ir ačiū Dievui. Pasirinkau Artimųjų Rytų studijas. Dievinu istoriją, kalbas. Paskui ilgą laiką gyvenau Amerikoje. Stengiausi įveikti juodą gyvenimo etapą, kuris tęsėsi gana ilgai. Tada iš atminties išniro visi vaikystės prisiminimai ir lūkesčiai. Pradėjau rašyti. Tačiau mane ištiko dar didesnė krizė – tai buvo ne literatūra, o visiškas šlamštas. Vieną dieną prabudęs supratau, kad mano rašiniai – tai judantys vaizdiniai. Scenarijai. Supratau, kad viską, kas prisikaupė, turiu išreikšti kitu būdu. Pradėjau mokytis kurti kiną.

Koks pojūtis po pirmo filmo ir susitikimų su žiūrovais?

Susitikimai su žiūrovais – tai vertingiausia, ką gali gauti kuriantis žmogus. Labai gerai, kai žiūrovai supranta, ką norėjai parodyti, pasakyti, kai gali jiems perteikti emociją. Dar geriau, kai jie atranda kažką, ką jautei esant, bet negalėjai išreikšti žodžiais. Pats didžiausias apdovanojimas – susigrąžinti visas tas emocijas, kurių pareikalavo filmas. Pasibaigus filmui, prasideda neįtikėtina krizė. Esi absoliučiai tuščias, be emocijų. Nežinai, ką sukūrei. Nežinai, ką daryti toliau. Dabar esu toje pačioje stadijoje kaip ir prieš filmavimą. Todėl labai svarbu, kad tai, ką sukūriau, jaudintų kitus.

Ar kursite kiną toliau?

Būtinai. Man labai patiko filmo kūrimo procesas. Aš jį įsimylėjau. Jis man suteikė daug laisvės ir estetinio pasitenkinimo. Laimingų aplinkybių dėka atsidūriau Čiaturoje. Pats svarbiausias buvo žmogiškasis faktorius. Jis svarbus visada. Kaip sakoma, žmogui reikalingas žmogus. Kiną kurti reikia žmonėms apie žmones. Kitos prasmės nėra. Negaliu kurti teminio apibrėžto kino. Laukiu, kol susidursiu su kažkuo, kas vėl įkvėps kurti filmą.

Kalbino Diana Lukoševičienė

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis vyks Vilniuje rugsėjo 21 – spalio 1 d., Klaipėdoje ir Ukmergėje – spalio 6-8 d.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje: www.vdff.lt

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*