VDFF`16 „Kinas: viešas reikalas“. Kodėl kinas yra svarbus? (apžvalga)

Kadras iš filmo „Kinas: viešas reikalas“ VDFF archyvas

Kadras iš filmo „Kinas: viešas reikalas“
VDFF archyvas

2014 metų liepą Rusijos kultūros ministras pašalino Naumą Kleimaną iš Maskvos kino muziejaus direktoriaus pareigų. Protestuodami prieš šį aktą, dvidešimt vienas muziejaus darbuotojas pateikė atsistatydinimo raštą. Ši žinia pasiekė viso pasaulio kino mylėtojus, kurie parašė atvirą laišką Rusijos Ministrui pirmininkui Dimitrijui Medvedevui, piktindamiesi įvykdyta neteisybe.

2015 metais Berlyno tarptautiniame kino festivalyje N. Kleimanui buvo įteikta „Berlinalės kamera“ už nuopelnus kinui. Tais pačiais metais „Forumo“ programoje buvo pristatytas režisierės Tatjanos Brandrup dokumentinis filmas „Kinas: viešas reikalas“ (Cinema: A Public Affair, 2015), pasakojantis apie patį Kleimaną ir Maskvos muziejaus likimą.

Tikriausiai kalbėti apie patį filmą būtų sunku plačiau nepakalbėjus apie patį Naumą Kleimaną ir muziejaus istoriją. 1989 m. jis įkūrė Maskvos kino muziejų, kurio direktoriumi tapo 1992 metais. Prieš tai Naumanas vadovavo Eizenšteino archyvui ir iki šių dienų yra laikomas bene geriausiu šio režisieriaus tyrėjų. Per savo vadovavimo metus jis pritraukė šimtus kino mylėtojų į muziejų, kuriame per dieną buvo rodoma maždaug po 20 filmų. Lankytojai turėjo galimybės susipažinti ir su „Naujojosios bangos“ režisieriumi Žanu Luku Godardu, pristačiusiu savo filmų retrospektyvą. Filmavime, trūkusiame trejus metus, į pokalbių ratą apie 2005 metais atimtą muziejaus pastatą ir kino kultūros naikinimą Rusijoje įsitraukia „Leviatano“ režisierius Andrejus Zvyagintsevas, vieni iš Berlinalės „Forumo“ programos įkūrėjų Ulrichas ir Erika Gregorai, muziejaus darbuotojai, žurnalistai ir kiną mylintys žmonės.

Kadras iš filmo „Kinas: viešas reikalas“ Festivalio „Skanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Kinas: viešas reikalas“
Festivalio „Skanorama“ archyvas

Užsalusios upės, kurioje įstrigusio laivo vaizdai kiek ironiškai koreliuoja su šalyje vykdoma kultūros politika. Muziejaus uždarymas tampa kultūros sąstingio simboliu. Natūraliai viduje pradedi kilti klausimai: kaip gali būti, kad 150 tūkstančių filmų buvo sukrauti į sandėlius ir tapo visuomenei neprieinama dalimi? Kaip šalyje gali vystytis kultūra, jeigu meno kūriniai yra išmetami į konteinerius ir paliekami suirti? Tada kamera panoraminiais kadrais apžvelgdama sovietinį architektūros palikimą į šiuos klausimus atsako – čia niekas nuo tų laikų nepasikeitė, o tik dar pablogėjo.

Reklama

Filmas nėra odė Naumanui ar jo pasiekimams iškelti. Tai labiau pasvarstymas, ką kinas gali duoti visuomenei ir ką jo naikinimas gali atimti iš jos. Naumano teigimu, „Kinas gali kelti pilietinį sąmoningumą ir paversti gyventojus piliečiais.“ Šalyje, kurioje gyventojai neturi socialinės nuomonės, kinas gali tapti įrankiu ją suformuoti. Tačiau kaip tai gali vykti, jeigu kino muziejus su visu nacionalinio kino istorijos palikimu yra uždaromas? Pagal atliktą apklausą daugiau nei du trečdaliai šalies gyventojų filmus siunčiasi iš nelegalių internetinių svetainių. Kremlius oficialiai paskelbė kovą su piratavimu, kuri labiau panaši į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. Kino kultūros naikinimas šalies viduje ir tuo pat metu vykstantis bandymas uždrausti piratavimą skamba kiek ironiškai.

Tačiau režisierė T. Brandrup nesiūlo, kaip reikėtų išspręsti uždaryto muziejaus situaciją. Filmas nubrėžia muziejaus likimą, kuris paliekamas spręsti visuomenei. Kūriniu tarsi bandoma ne vien parodyti užsienio gyventojams apie tai, kas vyksta Rusijoje, bet sukelti pačių šalies piliečių ir gyventojų tautinę savimonę. Suprasti, kodėl kino muziejaus išsaugojimas yra svarbus ir kuo jis gali būti naudingas suskaldytai visuomenei.

Filmo anonsas:

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*